2021 04 23

Mindaugas Jonušas

Vidutinis skaitymo laikas:

2 min.

Aurelija Lipskė: „Caritas“ man yra nesibaigiantis gerumo ratas

Aurelija Lipskė (dešinėje). Asmeninio albumo nuotrauka

Neseniai šventėme Gailestingumo sekmadienį. Trokštu, kad pirmasis sekmadienis po Velykų būtų Gailestingumo šventė, – kalbėjo pirmą kartą seseriai Faustinai Vilniuje pasirodęs Jėzus. Pirmasis sekmadienis po Velykų, užbaigiantis Prisikėlimo šventės oktavą, atskleidžia, kaip glaudžiai velykinis Atpirkimo slėpinys susijęs su Dievo Gailestingumo slėpiniu.

Juk Kristaus kančia, mirtis ir prisikėlimas yra didžiausias gailestingosios Dievo meilės apsireiškimas. Tačiau gailestingumo darbai reikalingi visus metus. Klaipėdoje įsikūrusio Marijos Taikos Karalienės parapijos „Carito“ koordinatorė Aurelija Lipskė kaip darbšti bitelė nuolatos pasirengusi geriems darbams.

Moteris atvira – jai „Caritas“ tapo kaip viena didelė šeima, kurioje kasdien mokosi žmogiškumo ir atjautos. Apie kelią į tikėjimą ir savęs atradimą „Carite“ Aurelija Lipskė atvirai pasakoja mūsų skaitytojams.

Kaip manote, ko reikia, kad žmogus pradėtų ieškoti tikėjimo?

Kiekvieno ieškančiojo tikėjimo istorija yra unikali. Galiu tik spėlioti… Tikėjimas yra Dievo dovana. Jis gimsta neatskiriamai nuo Dievo veikimo ir žmogaus valios. Juk niekas netiki prieš savo valią. Kaip ir niekas netiki, jei Dievas nesuteikia dovanos žmogui tikėti. Jėzus sako: „Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29). Tikėjimas ateina netikėtai, nežinia kaip…

Aurelija Lipskė. Asmeninio albumo nuotrauka

Ką jums asmeniškai davė tikėjimas?

Sparnus! Gyvenimo prasmę, gaires, vertybes, dėkingumą, ramybę, paprastumą, Mokytoją.

Esate „Carito“ koordinatorė. Kaip šiandienos tikrovėje tapti gailestingumo darbų apaštalu? 

Aš nežinau. Juk specialiai nieko nedarau. O ką darau – stengiuosi iš širdies, su meile, gerumu, nuoširdžiu atsidavimu, taip, kaip galiu geriausiai su tikėjimu ir viltimi. Ne kasdien pavyksta viskas 100 procentų, bet trokštu, kad „Caritas“ būtų ta vieta, kur žmogus rastų užuovėją, kur jaustųsi orus, gerbiamas ir laukiamas.

Kodėl mums reikia gerumo darbų?

Gal todėl, kad gėris nugali blogį.

Kaip jums asmeniškai gailestingumo darbai tapo kelrodžiu jūsų tikėjimo kelionėje?

Savo darbą priimu kaip Dievo malonę man. Esu ten, kur galiu padėti kitam. Bet aš esu tik įrankis, nes dažniausiai galiu padėti tik kitų gerų žmonių dėka, kurie aukoja „Caritui“ laiką, maisto, rūbų, daiktų ir pinigų.

Gal galite pasidalinti netikėčiausia istorija iš „Carito“ gyvenimo?

Visi sutikti žmonės – klientai, savanoriai, praktikantai, jų istorijos yra dovana man ir „Caritui“. Mes kartu mokomės ir augame, turėdami vieną bendra tikslą – padėti žmogui, šiuo metu patekusiam į bėdą. Širdis džiūgauja, kai žmogus iš paramos gavėjo tampa paramos davėju. Stebuklas ir didžiulė dovana, kad parapijiečiai aukoja „Caritui“, o mes jų aukų dėka galime padėti!

Toks nesibaigiantis gerumo ratas! Kiek gražių istorijų turime „Carito“ senjorų klube, kai vieniši senjorai, išdrįsę ateiti, pakeičia savo gyvenimą kardinaliai – iš pasyvaus, į veiklų, pilną veiklos ir gyvenimo džiaugsmo. Kokie stebuklai vyksta bendrystėje! Ir aš esu viso to liudininkė!

Nuostabu, kad yra vieta, kur dėl žmogaus gerumo, atjautos ir jautrumo, kitas žmogus gali kreiptis ir gauti paramą jam sudėtingu gyvenime laikotarpiu.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Išgyvename sudėtingą laiką, kaip šiandien nepalūžti ir tapti dovana kitam?

Čia prisimenu brolio Astijaus mokymą: Kas yra tikėjimas? Tik ėjimas – reiškia eiti, nebūti vietoje, neužsidaryti, ieškoti pagalbos, jei reikia, jei gali padėti – padėk. Ir nereikia važiuoti į indijas, kaip sako Motina Teresė. Visada yra ir bus vargšų tarp mūsų – reikia tik apsidairyti, atmerkti akis. O jei nedrąsu savo kieme, galima ateiti į „Caritą“ savo parapijoje – kur visada reikia pagalbos rankų.