2020 08 14

Jurgita Jačėnaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min

Aurelijus Katkevičius apie išsilavinimą, žiniasklaidą, skaitymą. Iš neformalių redakcijos pokalbių

Portretas.
Žurnalistas Aurelijus Katkevičius. Evgenios Levin / Bernardinai.lt nuotrauka

Rugpjūčio 12-ąją amžinybėn iškeliavęs rašto ir minties žmogus, „Verslo žinių“, „Verslo klasės“, „Iliustruotojo mokslo“, „Iliustruotosios istorijos“ redaktorius Aurelijus Katkevičius (1962–2020) – nepaprastai plataus interesų lauko asmenybė – skatino savo auditoriją žvelgti skvarbiau, giliau ir su subtiliu humoru.

„Nieko žiniasklaidoje keisti nereikia – ji pati neišvengiamai keisis“, – šią frazę šviesaus atminimo Aurelijus Katkevičius ištarė neformaliame susitikime „Bernardinų“ redakcijoje šių metų vasario 14 dieną.

Keletas jo minčių „Bernardinų“ žmonėms.

Apie išsilavinimą, rašymą ir žurnalisto amatą

Dėstydamas žurnalistams kūrybinį rašymą (2012, 2013 ir 2014 metais) pirmoje paskaitoje visada sakydavau, kad, mano supratimu, šį institutą reikia uždaryti. Nes žurnalistika nėra profesija – tai amatas, kurio įgūdžių įgyji labai greitai. Aš per pusmetį galiu bet ką išmokyti rašyti.

Mano manymu, geriausi žurnalistai yra žmonės, baigę filologiją ir istoriją. Štai „Verslo žiniose“ energetikos temomis rašantis Naglis Navakas, dirbęs labai rimtą istoriko darbą, išsėdėjęs gal septynerius metus archyvuose, per trejus metus tapo geriausiu Lietuvos energetikos ekspertu – puikiai iš Ryčio Staselio perėmė visas istorijas apie dujas, naftą, elektros tinklų sinchronizaciją.

Aš pats studijavau filologiją: 1986 metais Vilniaus universitete baigiau lietuvių kalbą ir literatūrą. Pakeliui dar tais laikais – ir renginių organizavimą Visuomeninių mokslų fakultete. O filologiją studijavau dėl to, kad norėjau būti rašytojas. Kaip ir visi mūsų kurse – tais metais vaikinų buvo labai daug, gal kokių dvidešimt.

Ko reikia žurnalistui? Iki šiol dėstau kūrybinį rašymą viename aštuonių pamokų kurse firmų vadybininkams. Pirmoje pamokoje sakau: svarbiausia – kad tau būtų įdomu, smalsu. Įdomu viskas iš esmės: kodėl automobilis važiuoja, kas pirmas atsirado – kiaušinis ar dinozauras, kokia nauja planeta atrasta, kodėl Trumpas toks kvailas… Tik jeigu tau bus įdomu – įdomu bus ir kitam.

Sakau, kad žurnalistas yra profesionalus diletantas: turi suprasti po truputį apie viską, nes viena pagrindinių žurnalisto funkcijų, – tai sugalvojau jau nebe aš, – būti universaliu vertėju, tarkime, kalbant „Verslo žinių“ kontekste, mokėti versti iš bankininko kalbos į fermerio, iš fermerio – į pardavimų vadybininko. Žurnalistas turi daugiau ar mažiau išmanyti skirtingas lietuvių kalbas. O jų reikia mokėti iš tikrųjų daug – nuo Katlerio kalbos iki Donskio. Ir tam kalbų įvaldymui kaip žurnalistas turbūt atiduodi visą savo gyvenimą: mokydamasis girdėti ir tinkamai formuluoti.

Man labai patinka Ernestas Hemingway’us. Iš jo mokiausi žurnalistikos ir paskaitose mėgstu jį cituoti. Jo pirmasis rašinys Kanzas Sičio „Star“ apie karo metais rengiamą merginų iš dailės mokyklos vakarėlį kareiviams, gal kokie du šimtai aštuoniasdešimt žodžių, buvo visiškas perversmas tuometinėje žurnalistikoje. Paskaitykite, rasite internete.

Sakau, kad visi žurnalistikos vadovėliai rašomi tik dėl to, kad kažkam reikėjo daktaro laipsnio. Geriau kaip žurnalistikos vadovėlį skaitykite Josepho Cambello „Herojų su tūkstančiu vardų“ arba Мeletinskio ir Propo „Stebuklingos pasakos struktūrą“.

Apie skaitymo įpročius, kalbų mokymąsi ir vertimus

Mano skaitymo įpročiai žiaurūs. Aš visą laiką praleidžiu skaitydamas – kai nerašau ir neredaguoju. Ir Dievo palaima, kad nebereikia man tų knygų nešiotis po pažasčia, pavyzdžiui, į ligonines. Šiuo metu „Kindle“ meiliai sustatytų turiu penkiasdešimt – tik trūksta laiko skaityti. Knygą arba apskritai bet ką popieriuje aš skaitau tik tais atvejais, kai man reikia recenzuoti arba rengti pristatymą. Visa kita – arba telefone, arba kompiuteryje. Kiekvieną rytą prie kavos perverčiu mūsų laikraštį, pauostau – paimti į rankas rausvas „Verslo žinias“ man kaip Komunija.

Mano naujienų sraute – nuo tinklaraščių iki „Scientific American“ straipsnių ar Masačusetso technologijos instituto ataskaitų. Jeigu dabar įsijungčiau, rasčiau kokį tūkstantį neskaitytų tekstų. Kartais jų visų nespėju perskaityti – tada atsirenku įdomesnius, o pastaruosius tris mėnesius mano skaitymo įpročiai išvis konservavosi, nes iki vasario pabaigos turiu leidyklai priduoti iš italų kalbos išverstą Danilos Comastri Montanari „Saugokis šuns“. Tai bus dešimta mano išversta knyga ir pirmasis detektyvas.

Kasmet išverčiu po vieną dvi knygas iš italų arba anglų kalbų. Pirmąją, Alberto Angelos „Viena diena senovės Romoje“, pasiėmiau, nes prireikė pasitobulinti italų – nėra geresnio būdo tobulinti kalbą negu verčiant. Prieš knygas verčiau dramas: Pedro Calderóno de la Barcos, Federico Garcíos Lorcos iš ispanų. Iš rusų – Gintaro Varno prašymu Aleksandro Bloko „Balaganiūkštį“. Būtent Varnas mane ir užkabino, nes jam reikėjo išverstų pjesių spektakliams.

Pradėjau mokytis hebrajų kalbos, turėčiau pradėti versti ir iš jos, nes, žinote, vaistai trenkia per smegenis, ir jas kaip raumenis reikia treniruoti, daryti smegenų atsispaudimus, o vienas geresnių būdų tam – mokytis svetimų kalbų, ypač skirtingų struktūrų, ir versti iš jų. Semitų kalbos labai įdomios, jų visiškai kitoks žodynas nei indoeuropiečių kalbų, visiškai kitokia mąstymo struktūra. Tada supranti, kodėl žmonės kitaip pasaulį mato.

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Apie žiniasklaidą

Nieko žiniasklaidoje keisti nereikia – ji pati neišvengiamai keisis. Viską gamta sutvarkys savaime. Prieš trejetą metų įvyko lūžis – žmonės iš esmės nustojo skaityti popierių. Todėl ne šiaip sau „Delfi“ numigravo į televiziją, ne šiaip sau Žinių radijas pradeda mokymus, ne šiaip sau mes pradėjome rengti „Verslo žinių“ radijo laidas. Viskas susipina ir tampa viena didžiule komunikacijos erdve.

Dabar ruošiu „podkastus“, prieš mirtį įgijau dar vieną profesiją – garso montuotojo. Tad toks tas gyvenimas: visą laiką mokaisi ir staigiai keitiesi. Nors amžinai popierinių žurnalų nelaidočiau. Man labai simpatiška viena istorija, esu apie tai rašęs ir socialiniuose tinkluose: 2011 metais uždaryta paskutinė rašomųjų mašinėlių gamykla, esanti kažkur Azijoje. Ir, man rodos, praėjusiais metais ją vėl atidarė. Taip ir popierinei žiniasklaidai atsiras kitokių formų.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.