2020 10 15

Elvina Baužaitė

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

„Austerlico“ ieškojimuose. Laiškas Elvinai

Spektaklio scena.
Rež. Krystiano Lupos spektaklio „Austerlicas“ scena. Aktorė Jovita Jankelaitytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka

„Ypač noriu pabrėžti vieną fenomeną. Pradėdamas užrašyti autentišką arba įsivaizduojamą situaciją kaip monologą, tu ne tik užrašai atmintyje saugomus motyvus bei turinį, bet ir juos pašauki, išprovokuoji.

Užrašyti mintį – tai išsirengti į kelią, ji šimtąkart išraiškingesnė už pasyvius apmąstymus. Negalvok! Keliauk savo mintimis ir fantazija! Užrašas yra akceleratorius, bet kartu ir padidinamasis stiklas… Viena stebinti, tyrinėjanti mintis sužadina kitą… Kelyje sutikti objektai – nuoroda į kitus, paslėptus. Kol neišsirengsi į kelionę, nežinai, ką saugo tavo atmintis ir vaizduotė…“ (p. 12)

Tai režisieriaus Krystiano Lupos žodžiai, užrašyti jo knygoje „Utopija. Laiškai aktoriams“ (iš lenkų kalbos vertė Živilė Pipinytė, Vilnius: „Apostrofa“, 2020), kuri pristatyta kitą rytą po spektaklio „Austerlicas“ premjeros, įvykusios rugsėjo 23 d. Valstybiniame jaunimo teatre.

K. Lupa taip pat rašo: „Stulbinamai mažai tėra aktorių, trokštančių pažvelgti po pamušalu to, kas su jais vyksta, kai jie įkūnija personažą.“ (p. 46)

Aktorė JOVITA JANKELAITYTĖ jau teatro realybėje prisilietė prie Antrojo pasaulinio karo, Holokausto tematikos – spektaklyje „Getas“ (rež. Gintaras Varnas, teatras „Utopia“ ir Nacionalinis Kauno dramos teatras) ji įkūnijo Chają. 2019 m. už šį vaidmenį pelniusi Auksinį scenos kryžių nepagrindinio vaidmens atlikėjos kategorijoje, aktorė J. Jankelaitytė sutiko leistis į savo personažo – Agatos Austerlitz – įkūnijimo paslaptį.

Spektaklis „Austerlicas“ sukurtas pagal to paties pavadinimo vokiečių rašytojo Winfriedo Georgo Sebaldo paskutinį romaną.

Teatrinio kūrinio gimimo ir popremjerinių refleksijų metu, atsakydama į klausimus, J. Jankelaitytė parašė tekstą. Skaitytojų dėmesiui aktorės išpažintis, kaip gyvenama kuriant kitą, tampant juo, kaip tiesiog kaskart ieškoma savęs, ieškoma kažko labai svarbaus, kas yra vanduo – tėkmė – amžinoji kaita.

Spektaklio scena.
Rež. Krystiano Lupos spektaklio „Austerlicas“ scena. Aktorė Jovita Jankelaitytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka
Spektaklio scena.
Rež. Krystiano Lupos spektaklio „Austerlicas“ scena. Aktorė Jovita Jankelaitytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka

Laiškas Elvinai

Naktį prieš sužinodama, kad gavau vaidmenį šiame spektaklyje, sapnavau keistą sapną. Šviesiame kambaryje, kuriame viską matau lyg per miglą, laikau ant rankų mažą berniuką, sūpuoju jį, o jis man meiliai šypsosi, bet neprisimenu jo veido, prisimenu tik, kad sapne man atrodė, jog jis neįtikėtinai gražus vaikas. Kitą rytą sulaukiau naujienos apie naują vaidmenį. Agata Austerlitz. Žako motina. Pirmasis motinos vaidmuo teatre. Keista, ar ne?

W. G. Sebaldo romanas „Austerlicas“ man buvo tikras iššūkis. Kai tik sužinojau, kad vaidinsiu Agatą, puoliau skaityti knygą rusų kalba. Pradėjusi supratau, kad vis dėlto sunku, atsisiunčiau romaną lenkų kalba. Perskaičiau, bet turiu pripažinti, kad lengva nebuvo. Ypač pradžia, kol dar ieškai rakto, kaip skaityti ir suprasti kūrinį. Bet tuomet mane aplankė keista mintis: kuo labiau atrodo, kad visa tai neįmanoma įkūnyti teatre, tuo įdomiau. Iššūkis sau pačiam, kurio pagrindinis variklis – azartas. Mane įtraukė romano paslapčių gausa, Austerlico tapatybės paieškos ir miglotas tėvų paveikslas, išlikęs Veros (Austerlico auklės) prisiminimuose. Atrodo, kad visas romanas yra kaip dėlionė, kurios skirtingos dalys niekaip nesusijungia, trūksta kažkurios jų…

Buvo be galo įdomu ir smalsu, kurias scenas režisierius nuspręs naudoti spektaklyje, kaip atrodys pats procesas ir kaip dirbti su tokia sudėtinga literatūros medžiaga. Klausimų daugiau nei atsakymų. Tada prasidėjo repeticijos. Pirmasis repeticijų etapas. Pirmasis susitikimas su visais aktoriais ir Krystianu Lupa. Labai jaudinausi, jaučiau, kad tai bus ypač svarbus darbas ir visiškai nauja teatrinė patirtis. Intuicija manęs neapgavo. Beveik mėnesį vyko „užstalinis“ procesas. Daug diskutavome apie asmenines patirtis ir pojūčius perskaičius knygą. Analizavome pavienes scenas, kalbėjome apie labiausiai įsimintinus vaizdinius, sapnus, pojūčius, kurie gimė skaitant „Austerlicą“. Tai buvo etapas, kai atveri sąmonės duris ir įsileidi visas mintis (ir keistas, ir kvailas), necenzūruoji savęs. Į kiekvieną repeticiją pasiimdavau sąsiuvinį ir tušinuką. Užsirašydavau viską, ką jaučiau privalanti prisiminti, labiau kaip minčių srautą, pavienius žodžius, sakinius, nepabaigtas mintis, klausimus.

O paskui pandemija… Karantinas nutraukė visus mūsų planus. Ką tik grįžę iš Čekijos (išvažiavome kelioms dienoms į Čekiją turėdami svarbų tikslą: nufilmuoti pavienes scenas, kurias naudosime spektaklyje), visi izoliavomės dviem savaitėms. Kas bus toliau? Kada vėl galėsime grįžti į teatrą? Pirmosios dvi karantino savaitės praėjo visai neblogai. Turėjau priverstines atostogas, kurių pastaruoju metu ypač trūko (vasaris buvo pripildytas spektaklių, susitikimų, repeticijų). Daug miego, lėtas gyvenimo ritmas, daug tylos (tiek vidinės, tiek išorinės), knygos, nauji filmai ir serialai, ilgi pasivaikščiojimai miške su šunimi ir, aišku, mano mėgstamiausias maisto gaminimas bei pyragų kepimas. Bet. Dvi savaitės – tai ne du mėnesiai.

Manau, kad dalis menininkų šiuo sunkiu laikotarpiu jaučiasi pamiršti. Vis dažniau klausiu savęs: ar tai, ką darau, turi prasmę? Ir tokių klausimų kyla ne be reikalo, nes pandemijos laikotarpiu supratau, kas man yra teatras – ryšys.

Dirbdama laisvai samdoma aktore praradau visus spektaklius, kurie buvo nukelti arba visai atšaukti dėl koronaviruso pandemijos. Po mėnesio banko kortelėje nebeliko beveik nieko. Viduje apsigyveno panika. Buvo sunku, smegenys sproginėjo, iš visiško beviltiškumo kasdien bent valandą praleisdavau darbo paieškų portaluose ieškodama „naujo darbo“. Ir jį suradau! Kelias savaites vasarą dirbau ledų pardavėja.

Šiek tiek sušvelnėjus apribojimams rugpjūtį grįžome į teatrą ir pradėjome paskutinį repeticijų etapą. Didžioji Jaunimo teatro scena pamažu transformavosi į Austerlico pasaulį. Mano personažas yra jauna moteris Agata Austerlitz, kuri dievina viską, kas susiję su Prancūzija. Ją beprotiškai žavi Édith Piaf (spekaklio kūrimo proceso metu perklausiau visą É. Piaf repertuarą). Ji – aktorė, žengianti pirmuosius ir gana sėkmingus žingsnius kylant karjeros laiptais. Jauna mama. Prisipažinsiu, tai buvo be galo įdomu – ieškoti savyje motinos spalvų. Antrasis pasaulinis karas apverčia visą jos gyvenimą negrįžtamai. Romane palikta daug neatsakytų klausimų Austerlico motinos ir tėvo paieškose. Neįmanoma rasti visų pėdsakų ieškant tiesos.

Mano personažas yra gyvas kitų personažų atmintyje, prisiminimuose, sapnuose. Kaip suvaidinti personažą iš prisiminimų, kurie jam nepriklauso? Ką reiškia suvaidinti personažą iš sapno? Begalybė pokalbių su režisieriumi, daug bemiegių naktų, bandant nutildyti nesibaigiantį minčių srautą galvoje, nuolatinis skaitymas, siekiant pagilinti žinias Holokausto tema. Knyga, kuri mane lydėjo ir tapo savotišku vadovėliu, buvo Viktoro E. Franklio „Žmogus ieško prasmės“. Po spektaklio premjeros supratau, kad nieko nežinau apie vaidybą, bet šioje profesijoje tai įprasta, nieko nežinoti gyvenime yra įprasta. Tad lieka vienintelė išeitis – ieškoti. Todėl nenuostabu, kad „Austerlicas“ – tai ieškojimas, savo praeities, savo ateities, savo gyvenimo, savo esaties. O gal tiesiog ieškojimas kažko labai svarbaus, ką pametei. Net nežinai arba neprisimeni, kas tai, bet turi nuojautą, kad tai kažkas labai svarbaus, ir privalai tai surasti.

Repetuoja sceną.
Rež. Krystiano Lupos spektaklio „Austerlicas“ repeticija. Lauros Vansevičienės nuotrauka

 

Šis spektaklis yra kaip vanduo, kuris teka visų personažų mintimis, kurios susipina tarpusavyje ir gimdo naujas mintis. Mintis tampa svarbesnė už personažą. Čia beprotiškai svarbi visuma: muzika, garsas, šviesa, vaizdo įrašai, aktorius. Čia visi turime susijungti į bendrą tėkmę. Ir tik visi kartu galime sukurti „Austerlicą“. Neįmanoma įsivaizduoti, kiek žmonių žuvo per Antrąjį pasaulinį karą. Neįmanoma suprasti, kaip jaučiasi žmogus, kuris vedamas mirti. O gal nesuprasti reiškia suprasti kažką nesuprantamo?

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien

Yra dalykų, prie kurių negali priprasti. Teatras šiuo metu išgyvena keistą periodą. Manau, kad dalis menininkų šiuo sunkiu laikotarpiu jaučiasi pamiršti. Vis dažniau klausiu savęs: ar tai, ką darau, turi prasmę? Ir tokių klausimų kyla ne be reikalo, nes pandemijos laikotarpiu supratau, kas man yra teatras – ryšys. Todėl, kai to ryšio nebelieka ar jis tampa sutrikęs, visai normalu, kad daug kas atrodo beprasmiška, nes nebelieka esmės. Man teatras yra ryšys tarp aktoriaus ir žiūrovo, gyvas, čia ir dabar. Bet kai mus skiria ekranas, atsiranda per daug kliūčių, kad pasiektume vienas kitą. Sudaryti pandemijos apribojimai neleidžia teatrui išsipildyti visavertiškai.

Būti su kitu man reiškia klausytis. Tylos ar žodžių, nesvarbu. Bet klausytis ir išgirsti. Nes būtent tai dažniausiai yra didžiausia vertybė. Tiesiog būti. Leisti jausmams lietis arba nejausti nieko ir tuo metu laikytis už rankų. Stipriai jausti šalia esantįjį.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.