Vidutinis skaitymo laikas:

5 min

Autizmas ir genetika: sąsajų paieškos

Žurnalo „Lietaus vaikai“ iliustracija

Visi suprantame, kad maži genų pokyčiai gali lemti labai didelius organizmo pakitimus. Tiek tėvų, tiek specialistų bendruomenėse kalbama, kad genai turi labai didelę įtaką autizmo spektro sutrikimų atsiradimui ir vystymuisi. Tačiau net žymūs mokslininkai pripažįsta, kad dar daug ko nežinome. Kasmet publikuojami straipsniai apie naujus genetikos mokslo atradimus, susijusius su autizmo spektro sutrikimų atsiradimu ir raiška. Šią itin svarbią ir sudėtingą temą nagrinėjame kartu su LSMUL KK Genetikos ir molekulinės medicinos klinikos gydytoja genetike Rasa Traberg.

Kas yra tie genetiniai pakitimai?

Mūsų genomas yra instrukcija organizmui, kaip vystytis ir funkcionuoti. Jame užkoduota visa mūsų genetinė informacija, supakuota 46 chromosomose, sudarančiose 23 poras. Iš tėvų gauname po vieną kiekvienos poros chromosomą. Chromosomos sudarytos iš DNR grandinėlės, kurią sudaro atskiri subvienetai su savo pradžia ir pabaiga – tai vadinamieji genai. Kiekvienas žmogus turi apie 20 tūkst. genų. Iš viso šio kiekio mokslas yra pažinęs tik apie 1,5 proc., t. y. mes žinome, ką tie genai veikia. Visa kita – tai baltymų nekoduojančios sritys, kurios atlieka įvairias funkcijas, reguliuoja kitų genų išraišką ir pan. Taigi mokslas vis dar daug ko nežino apie genų įtaką. Tai labai sparčiai besivystanti sritis. Informacija greitai keičiasi, atrandama naujų žinių apie genų funkcijas, gerėja supratimas apie jau žinomų genų įtaką.

Dalijantis lytinėms ląstelėms, genome įvyksta įvairių pakitimų, kai kuriose vietose genetinės informacijos padvigubėja (duplikacija), kitose genetinė informacija iškrenta (delecija). Taip gali pakisti chromosoma, keli genai, geno dalis ar tik vienas nukleotidas. Genų pokyčiai gali atsirasti arba gali būti paveldėti iš tėvų. Viena iš dviejų tėvų geno kopijų gali būti pakitusi, bet ligos nelemia. Toks žmogus yra tiesiog ligos geno nešiotojas. Jei jo partneris (-ė) taip pat yra tos pačios ligos geno nešiotojas (-a), atsiranda 25 proc. tikimybė, kad jų vaikui pasireikš liga. Tai vadinamosios autosominės recesyvinės genetinės ligos.

Epigenetika

Epigenetika – tai jaunas mokslas, genetikos mokslo atšaka, tyrinėjanti, kaip epigenetiniai veiksniai lemia genų raišką. Epigenetiniai – tai „virš genų“. Šių procesų metu patys genai nesikeičia, tačiau matome skirtingą genų raišką. Moksliškai tariant, fenotipas gali keistis nesikeičiant genomui. Epigenetinis kodas iš tikrųjų taip pat yra genomo dalis – tai reiškia, kad turime genus, kurie atsakingi už kitų genų raišką. Sutrikus genų reguliacijai, gali vystytis tam tikros ligos ir sutrikimai. Šiuos procesus sunku tirti, nes jie apima labai daug elementų ir jų tarpusavio sąveikos galimybių. Praktikoje matome, kad priklausomai nuo genų ekspresiją lemiančių genų, aplinkos, organizmo ir netgi psichologinių veiksnių, genai gali „įsijungti“ ar „išsijungti“, veikti „stipriau“ ar „silpniau“.

Rasa Traberg. Žurnalo „Lietaus vaikai“ nuotrauka

Biocheminė genetika

Viena iš genetikos šakų yra biocheminė genetika, tyrinėjanti genų įtaką įvairiems biocheminiams organizmo procesams. Esant tam tikriems sutrikimams, matomi įvairių cheminių medžiagų pakitimai. Priklausomai nuo įtariamo organizmo proceso sutrikimo, juos galima tirti šlapime, kraujyje, likvore (smegenų skystyje). Pavyzdžiui viena iš tiriamų sričių yra aminorūgščių pokytis organizme. Aminorūgštys – tai nedidelės molekulės, kurios kaip plytos kuria baltymus ir dalyvauja įvairiuose organizmo procesuose. Mokslas vis dar nedaug žino apie aminorūgščių ir jų santykio pokyčius, esant autizmo spektro sutrikimams. Vos keliose studijose nagrinėjama ši tema. Viename iš tyrimų stebėtas didesnis gliutamato, serino ir hidroksiprolino kiekis kraujyje. Ieškoma sąsajų tarp tam tikrų aminorūgščių koncentracijos ir paciento būklės, tačiau duomenų dar nėra daug. Taip pat ieškoma sąsajų su įvairiomis kitomis medžiagomis, randamomis kraujyje ir šlapime.

Genetikos moksluose pokyčiai vyksta greitai

Viso pasaulio genetikai bendrauja ir bendradarbiauja. Dalijamasi informacija, įtarimais ir pastebėjimais. Atrandamos naujos genetinės ligos. Sparčiai tobulėja technologijos, vis daugiau žmonių savo genetinį kodą gali tirtis privačiai. Dar prieš penkiolika metų tai būtų buvę neįmanoma.

Gydytojai genetikai pirmiausia išsiaiškina paciento nusiskundimus ir jo sveikatos būklę. Labai svarbu žinoti ir šeimos narių sveikatą. Nuo to priklauso, kurie genetiniai tyrimai bus atliekami pirmiausia. Tačiau ir atlikus genetinius tyrimus, gali likti klausimų dėl diagnozės. Tuomet gydytojai genetikai analizuoja literatūros duomenis, daug diskutuoja, bendradarbiauja su užsienio ekspertais, siekdami įvertinti, ar nustatyti genetiniai pokyčiai turi klinikinę reikšmę, sąsajų su paciento simptomais ir sutrikimais, ar vis dėlto jų nėra. Dažnai nustatoma, kad matomas genetinis pakitimas nepasireiškia, todėl tas pokytis nėra aktualus konkrečiam asmeniui. Tyrimas toks pat svarbus kaip ir tyrimo rezultatų analizė, atliekama gydytojo genetiko.

Nuo atliktų mokslinių genetikos tyrimų iki jų pritaikymo klinikinėje praktikoje dažnai praeina vos metai ar dveji, kartais netgi mažiau. Todėl gydytojai genetikai privalo nuolat tobulėti, atnaujinti žinias. Nemažai genų anksčiau buvo vertinami kaip ligos nelemiantys, tačiau dabar situacija gali būti kardinaliai pasikeitusi. Todėl jei pas gydytojus genetikus lankėtės prieš kelerius metus, verta su jais dar kartą susisiekti.

Genetinių tyrimų įvairovė

Tiriant genetinį kodą, nėra esminio skirtumo, ar tyrimas darytas iš seilių ar iš kraujo – tai tik technologinis klausimas. Išskirtiniais, retais atvejais organizmas gali būti mozaikinis, kitaip sakant, skirtingose kūno ląstelėse gali skirtis genetinis kodas. Tokiais atvejais yra skirtumas, iš kur genetiniam tyrimui paimama tyrimo medžiaga.

Kartais tėvai sako: „Mus tyrė genetikai, nieko nerado. Vadinasi, tai ne dėl genų.“ Kiekvienas genetinis tyrimas turi skiriamąją gebą, t. y. kiek tyrimas gali parodyti. Jei buvo tiriamos chromosomos, tyrimas gali parodyti, kad nėra chromosominės ligos. Jei buvo tiriami su autizmo bruožais susiję genai, pavyzdžiui, Fragilios X chromosomos sindromas, ir jis nebuvo nustatytas, vadinasi, asmuo neturi būtent to sindromo. Genetiniu požiūriu autizmas yra labai sudėtingas sutrikimas. Jis gali atsirasti dėl chromosomų pokyčių, gali būti kitų genetinių sindromų sudėtinė dalis, gali pasireikšti kaip skirtingų genų, atsakingų už skirtingas sritis, sąveika. Taip pat gali būti epigenetinių, t. y. genų raiškos reguliacijos, pokyčių pasekmė. Taigi per vieną vizitą pas gydytoją genetiką visko ištirti neįmanoma – tai gana sudėtingas ir ilgas procesas. Net jei atliekamas viso genomo tyrimas, kai nuskaitomas visas asmens genetinis kodas, gali nepavykti nustatyti genų įtakos sutrikimo atsiradimui. Keliuose genuose gali būti pokyčių, kurių kiekvienas nėra kritinis, tačiau tų genų sąveika gali lemti sutrikimo atsiradimą.

Genetika ir sindrominis autizmas

Genetikos mokslas geba geriau atpažinti vadinamąjį sindrominį autizmą. Kai kurie sindromai, tokie kaip Fragilios X chromosomos, Angelmano, Praderio-Vilio, Reto ir kiti, turi vieną pakitusią chromosomos vietą ar geną. Tokiais atvejais, matydami pakitusį geną ir pakitimus, galime geriau suprasti, su kokiu sutrikimu susiduriama. Tačiau ne visi asmenys, turintys šiuos sindromus, turi autizmo spektro sutrikimų. Skirtingi šaltiniai nurodo skirtingus duomenis, tačiau manoma, kad sindrominis autizmas sudaro 4–10 proc. visų autizmo atvejų. Taip pat gydytojai genetikai gali padėti nustatyti kai kurias paveldimas medžiagų apykaitos ligas, kurios gali daryti įtaką smegenų vystymuisi. Dalis tokių medžiagų apykaitos sutrikimų gydomi.

Tačiau daugeliu kitų atvejų, kai sutrikimą lemia genų deriniai, genai turi įtakos, tačiau šiuo metu vis dar sudėtinga atpažinti šiuos ryšius. Šiuo metu pasaulio mokslininkai deda daug pastangų siekdami atpažinti tokias genų sąveikas.

Autizmas – kaip genų ir aplinkos sąveikos rezultatas

Autizmas dažnai priskiriamas prie daugiaveiksnių sutrikimų. Tai reiškia, kad paveldimas tam tikras polinkis. Tam tikros genetinės sritys daro organizmą pažeidžiamesnį ir gali nervinį vystymąsi nukreipti kita nei įprasta linkme. Kai kuriuos aplinkos veiksnius mes galime valdyti, o kai kurių – ne. Pavyzdžiui, prie riziką didinančių veiksnių priskiriamas mamos diabetas, nėštumo metu patirti uždegimai, vyresnis amžius, tokios cheminės medžiagos kaip natrio valproatas, jų atrandama vis daugiau. Šie veiksniai gali keisti genų reguliaciją, tačiau gali ir nekeisti. Iš tikrųjų tai labai sudėtingi procesai, kurie mokslo vis dar nėra gerai pažinti. Skirtinguose žmonėse jie veikia skirtingai. Pavyzdžiui, uždegiminį atsaką veikia daugybė skirtingų genų. Tarkime, viename jų asmuo turės pakitimą, ir jis lems kiek kitokią baltymo struktūrą. Toks pokytis savaime nelemia ligos, tačiau padidina riziką esant tam tikram aplinkos veiksniui.

Rizikos veiksniai paprastai nustatomi statistiškai. Tai reiškia, kad tiriama didelė grupė žmonių, jie detaliai išnagrinėjami tam tikrais aspektais, duomenys lyginami su sveikų asmenų grupės duomenimis. Jei autizmo sutrikimų grupėje pastebimas statistiškai reišmingas didesnis dažnumas, nustatomas naujas rizikos veiksnys. Labai sudėtinga nustatyti, kokie procesai vyksta konkretaus asmens atveju.

Jei jūsų vaikui patvirtintas autizmo spektro sutrikimas, rekomenduojama pasitarti su gydytoju genetiku. Svarbu suprasti, kad, nepaisant genų įtakos organizmo vystymuisi ir funkcijoms, vaiko raidą lemia ne vien genai, bet ir aplinka, kurioje jis gyvena. Verta suprasti ir nepamiršti, kad daugeliui asmenų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, ugdymas, sveika mityba, sveikas gyvenimo būdas, gera psichologinė būklė turi išties didžiulę reikšmę.

Straipsnis buvo publikuotas Lietuvos autizmo asociacijos žurnale „Lietaus vaikai“, kuris yra leidžiamas įgyvendinant Periodinių leidinių neįgaliesiems leidybos ir platinimo 2019 metais projektą, finansuojamą per Neįgaliųjų reikalų departamentą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Mūsų misija

Kurti krikščionišką pasaulėžiūrą atskleidžiantį, aktualų, viltingą ir išliekantį turinį.

Prisidėkite skirdami paramą.