2021 10 06

bernardinai.lt

Vidutinis skaitymo laikas:

3 min.

Autobiogafiniame V. Prėskienytės-Diawaros romane – Kaunas, Maskva, Bamakas, Vilnius

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos nuotrauka

Parašyti autobiografinį romaną Viktorija Prėskienytė-Diawara svajojo dar 2015 metais, po daugiau nei trijų dešimtmečių Malyje, grįžusi gyventi į, kaip pati sako, savo vaikystės ir jaunystės svajonių šalį, Lietuvą.

V. Prėskienytė-Diawara šį kartą imasi ne kieno nors kito, bet savo gyvenimo istorijos, kuri sutilpo į dvylika įspūdingų pasakojimų. Išskirtinio likimo moters prisiminimai, portretai ir epochos atspindžiai puslapis po puslapio skleidžiasi Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistoje knygoje „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“. Viktorijos Prėskienytės-Diawaros gyvenimą. 

„Rašyti savo gyvenimo istoriją – sudėtingas dalykas. Prisėdus prie kompiuterio apima jausmas, tarytum praeitis tuoj atgis savaime. Bet iš tikrųjų viskas kiek kitaip – ji tai šmėsteli tarsi šešėlis, tai užvirsta lyg griūtis, tai atsėlina iš slaptų atminties kertelių, prisiminimai maišosi, kaitaliojasi, slepiasi. 

Kiekvienas ją atkuria iš lakių ir trapių fragmentų ir sudėlioja savaip. Toks buvo ir mano gyvenimas. Įsivaizdavau ėjusi tiesiu keliu, bet jis netikėtai nuvingiuodavo į šalį, atsikvošėjusi suprasdavau, kad išklydau, o grįžti – per toli ir per vėlu“, – sako V. Prėskienytė-Diawara.

Viktorija Prėskienytė-Diawara – unikalią patirtį turinti Lietuvos rašytoja, dviejų apsakymų knygų autorė, daugiau kaip tris dešimtmečius gyvenusi Afrikoje, puikiai išmananti Malio kultūrą, istoriją ir kasdienio  gyvenimo subtilybes. Autorė 1965–1969 m. studijavo M. Gorkio literatūros institute Maskvoje, ten sutiko tuo metu jau garsų maliečių poetą ir rašytoją Gaoussou Diawarą. 1970 m. ištekėjo, netrukus susilaukė dukters Gabijos, o 1978-aisiais – sūnaus Viktoro, Lietuvoje padariusio sėkmingą muzikanto karjerą.  

Ištrūkusi pas sutuoktinį į Malį, nors tuo metu vyko Šaltasis karas ir Malyje buvo neramu, jame susikirto įvairių valstybių interesai, V. Prėskienytei-Diawarai pavyko realizuoti savo kūrybines ambicijas: su vyru jie įkūrė teatro trupę „Teriya“, rašė pjeses, dalyvavo šalies kultūriniame gyvenime, domėjosi papročiais ir tradicijomis. Po kelių dešimtmečių, praleistų Afrikoje, ji grįžo į Lietuvą ir sėkmingai tęsia savo kūrybinę karjerą. 

Viktorija Prėskienytė-Diawara ir Gaoussou Diawara. Asmeninio archyvo nuotrauka
Knygos viršelis

2017 m. autorė išleido apsakymų apie Malį knygą „Bėgimas į nežinią“, sulaukusią nemenko skaitytojų susidomėjimo ir teigiamo literatūros kritikų įvertinimo. 2019-aisiais išleista antroji rašytojos apsakymų knyga „Džiaugsmo ašaros“ – pokario, sovietmečio laikų istorijos su ryškiais, psichologiškai ir literatūriškai stipriais veikėjų portretais ir autentiškais laiko dvasios atspindžiais. 

V. Prėskienytės-Diawaros „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“ – ir epochos veidrodis, atsispindintis sudėtingą žmogaus likimą XX a. istorijos verpetuose, ir inteligentės, sudėtingo likimo tėvų dukros, gyvenusios sovietmečiu Lietuvoje, vėliau emigravusios į Malį, autentiškas liudijimas, kupinas iškalbingų būties ir buities detalių, tikslių pastebėjimų, paprastų ir žymių žmonių portretų, brandaus, daug patyrusio žmogaus įžvalgų.     

Apie savo trečią knygą – autobiografinį romaną „Dvylika pasakojimų apie vieną gyvenimą“, autorė sako: „Knyga prasideda nuo vaikystės iki baigiasi šiais laikais. Atėjau į pasaulį šaltą, gūdžią 1942-ųjų gruodžio 21-osios naktį Vilniuje. Lietuva buvo okupuota Hitlerio kariuomenės. Mano tėtis Viktoras Prėskienis, dzūkas iš Puvočių kaimo, netoli Merkinės, ir mama Aldona Žaltauskaitė, žemaitė iš Gaugarių kaimo, netoli Akmenės, tikiuosi, buvo laiminga pora, susituokusi iš meilės. 

Šioje knygoje – mano gyvenimas nuo vaikystės pokario Vilniuje iki šių laikų, sutilpęs į dvylika pasakojimų.

Prisimenu tėtį, sovietų išvežtą į Komijos lagerį, amžinas mamos darbo paieškas, bėgimą nuo persekiojimo pas senelius į Gaugarių kaimą ir… butelį su kaukole mamos spintoje, dėl visa ko.

Menu jaunystės „Neringą“, bohemišką sostinės restoraną, kur tvyrojo kitokio, laisvesnio gyvenimo atmosfera, kur sutikau ypatingų žmonių; darbą Kino studijoje ir nedidelį savo vaidmenį kine. Svajojau tapti ne aktore, o kino scenariste, tad išvažiavau studijuoti į Maskvą. O čia, man pačiai netikėtai, pamilau tamsiaodį studentą iš Malio, nes juk meilei spalvos nesvarbu. Su jau tada garsiu poetu Gaoussou Diawara susituokėme, bet praėjo ilgi aštuoneri metai, kol su mūsų dviem vaikais pavyko ištrūkti į vyro gimtinę. Svajojau apie platesnį pasaulį ir nė sapnuote nesapnavau kone keturis dešimtmečius pragyvensianti Malio sostinėje.

Tada lietuvei nebuvo lengva nei tėvynėje, nei šnipų centru virtusiame Bamake. Bet šis miestas tapo mano namais, kur auginau vaikus ir stengiausi perprasti svetimą pasaulį. Ir visada šalia buvo Gaoussou, ir… pabaisos su CŽV agentais.

Ilgas ir vingiuotas kelias pagaliau grąžino mane, artėjančią prie gyvenimo pabaigos, į laisvą Lietuvą – mano vaikystės ir jaunystės svajonių šalį“, – pasakoja V. Prėskienytė-Diawara.

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos informacija

Įdomu? Prenumeruokite naujienlaiškį ir skaitykite mus kasdien