Agnė Žagrakalytė

Turiu jums parodyti šv. Andriejaus kolekciją, turiu papasakoti, kaip šventieji alų virė, turiu… Bent trumpam stabtelėti ir pasiteisinti.

Aštuonerių, riebi mergaitė, iš laimės pastėrus, raudona suknytė, susisukusios kojinės, kvaili veršiai.

Dabar Marijonai trisdešimt penkeri, ką tik skverbėsi parku pro skaidriai pavasarišką vėją, o dabar...

Apie Rachelę iki šiandien visko turėjau tiek, kiek lengvai tilptų į eilėraštį, jei tokį staiga prireiktų parašyti.

Kas pastatė tavo mokyklą? Kuo vardu architektas, suprojektavęs parduotuvę, į kurią kasryt užsuki sulčių?

Kai balkone pasidžioviau išskalbtą pūkinę anklodę, kaimynai puolė grilinti viską, kas tik grilinosi. Mano patalai vietoj skalbimskysčio pakelio žadėtų lavandų smirdėjo laužo dūmais.

Pernai vasarą pradėjau rašyt šitą tekstą Bernardinams. Ir užmečiau. Dėl to graužianti sąžinė mane ėdė bet kokia proga keisčiausiais pavidalais. Kol vieną rytą lyginau skalbinius ir supratau, - sprogsiu, jei tuoj pat negausiu tam laiko.

Gražiausios juk yra niekam nežinomos kovos. Ir pačios brangiausios. Tokio svilinančio brangumo kaip laikas.