Andrius Jakučiūnas

Vasarą paprastai apmirštantį Vilnių pasiekė keletas gerų naujienų iš dailės pasaulio.

Kodėl menininkas mūsų žiniasklaidoje taip dažnai vaizduojamas esąs gobši (ir klastinga) siurbėlė, o statistinis mokesčių mokėtojas – auka?

Pirmas sakinys turi būti pamatinis, vedantis, jeigu pavyksta tokį parašyti, jis toliau rutuliojasi pats, o mane veda ne protas, bet kažkas kitas.

Penkiasdešimtmetį švenčiantis fotografas Algimantas Aleksandravičius naujos savo parodos žiūrovą drauge su savimi tremia į Baltarusijos ir Ukrainos provinciją, kur tebestūkso LDK menantys griuvėsiai.

O jei tai ne geraširdžių idiotų, bet rūsčių mankurtų akys, mankurtų, kuriuos jie sukūrė pagal savo pačių pavyzdį ir kuriems nesvarbu, ką naikinti – svarbu agonija, karšta kruvina mėsa, degančios antraštės.

Senamiesčio menininkų galerijoje-dirbtuvėje veikianti tapytojos Eglės Karpavičiūtės paroda „Science fiction. Retrospektyva“ pirmą akimirką sukelia daugiau klausimų, negu pateikia atsakymų, susidėliojančių iš kai kurių žinių apie autorę.

Jau seniai kamuoja įtarimas, jog mūsų atminčiai kažkas atsitiko – kažkas atsitiko Lietuvai, kiekvieną dieną liepsningai degančiai troškimu ką nors prisiminti.

Nors kultūra – irgi priklausomybė, bet ji nemaudžianti, neįkyri. Gali ir visą gyvenimą pragyventi nesuvokęs, jog vis tiek, kad ir ką darytum, esi išplaukęs iš kultūros, ją simbolizuoji ir ją įkūniji visomis savo sutrūnysiančiomis ląstelėmis.