Tiesą kalbant, kaži ko čia turbūt ir nepadarysi, bet gal šaus kam nors geniali mintis? Kaip tik jos ir trūksta, kad būtų galima įsivaizduojamame festivalio metraštyje padėti didelį, riebų pliusą.
Vasarą paprastai apmirštantį Vilnių pasiekė keletas gerų naujienų iš dailės pasaulio.
Kodėl menininkas mūsų žiniasklaidoje taip dažnai vaizduojamas esąs gobši (ir klastinga) siurbėlė, o statistinis mokesčių mokėtojas – auka?
Pirmas sakinys turi būti pamatinis, vedantis, jeigu pavyksta tokį parašyti, jis toliau rutuliojasi pats, o mane veda ne protas, bet kažkas kitas.
Penkiasdešimtmetį švenčiantis fotografas Algimantas Aleksandravičius naujos savo parodos žiūrovą drauge su savimi tremia į Baltarusijos ir Ukrainos provinciją, kur tebestūkso LDK menantys griuvėsiai.
O jei tai ne geraširdžių idiotų, bet rūsčių mankurtų akys, mankurtų, kuriuos jie sukūrė pagal savo pačių pavyzdį ir kuriems nesvarbu, ką naikinti – svarbu agonija, karšta kruvina mėsa, degančios antraštės.
Senamiesčio menininkų galerijoje-dirbtuvėje veikianti tapytojos Eglės Karpavičiūtės paroda „Science fiction. Retrospektyva“ pirmą akimirką sukelia daugiau klausimų, negu pateikia atsakymų, susidėliojančių iš kai kurių žinių apie autorę.
Jau seniai kamuoja įtarimas, jog mūsų atminčiai kažkas atsitiko – kažkas atsitiko Lietuvai, kiekvieną dieną liepsningai degančiai troškimu ką nors prisiminti.