Nors kultūra – irgi priklausomybė, bet ji nemaudžianti, neįkyri. Gali ir visą gyvenimą pragyventi nesuvokęs, jog vis tiek, kad ir ką darytum, esi išplaukęs iš kultūros, ją simbolizuoji ir ją įkūniji visomis savo sutrūnysiančiomis ląstelėmis.
Nūn sėdžiu įsijungęs Facebook’ą ir mąstau, kad tai vienintelė iš tikrųjų laisva, išsami, objektyvi ir – kad ir kaip tai ciniškai skambėtų – autentiška kultūros informavimo priemonė, be to, išliksianti ir po apokalipsės...
Ruošiantis kultūros nakties „Tebūnie naktis“ renginiams, į galvą įkyriai beldėsi mintys apie Argonautus (taip pat Homero „Iliadoje“ aprašytą „laivų katalogą“) bei Palemono šutvę.
Vilniaus galerijos, lyg būtų susitarusios, pastaruoju metu atiduoda duoklę dailės žymūnams.
„Graudžiais verksmais“ pavadinčiau visuomenės reakciją, kurią sukėlė Vilniaus savivaldybės inicijuota Sereikiškių parko, kitaip dar vadinamo Bernardinų sodu, sutvarkymo procedūra.
Ar ką nors sužinojau kelionėje? Taip manyti būtų naivu – po kokios dvidešimtos valstybės aplankymo šiame pasaulyje nieko iš esmės naujo sužinoti neįmanoma.
Suprantu, rodyti tapybą šalia šiuolaikinio meno darbų yra šiokia tokia kiaulystė, nes šiuolaikinis menas vartojamas greitai; norint sudėti tapybą į vieną lygį su šiuolaikiniu menu, reikia ilgai žiūrėti ir galvoti.