Antanas Gailius

Jei nenorime, kad ir mums nutiktų kaip Hitlerio Vokietijai ar komunistų Rusijai, šį sakinį sau ir kitiems turime kartoti iki užkimimo.

Man patiktų gyventi Bažnyčios namuose iš gražaus jaunystės laikų paveiksliuko. Bet sutinku gyventi ir pagal išgales triūsti ir karo lauko ligoninėje.

Atrodo, kad po trisdešimties atgautos nepriklausomybės metų per Seimo rinkimus turėsime partiją (gal net ne vieną), tvirtinančią, kad tik ji viena žino, kas yra tikras krikščionis ir patriotas. 

Tai, kas vyksta Lietuvoje, yra tamsos ir šviesos kova ne vien metų laikų prasme. Man kartais atrodo, kad esame atsidūrę didesnėje krizėje nei per Rolando Pakso apkaltą.

Ką tikrai atminsime – tai veidą. Veidą žmogaus, atnešusio mums į Lietuvą Visuotinės Bažnyčios dvelksmą, kuris, kaip labai tikiuosi, stiprins mus tada, kai pasijusime atsidūrę kokiame nors paribyje.

Ištrauka iš Antano Gailiaus pokalbių knygos su kardinolu A. J. Bačkiu „Taip, laimingas“.  

Kaip kartais lengva pamatyti, kad laikai nuolat keičiasi! Viduramžiais, kuriuos šiandien ne vienas pavadina gūdžiais, nebuvo interneto. Nebuvo elektros. Ką ten elektros – net dviračio nebuvo.

„Nuolankus jūsų tarnas.“ Šiandien jau tik teatre ar kine išgirsime šią frazę, dar prieš kokį šimtą metų buvusią visai įprastą. Šiandien manome, kad tarnų nebėra ar bent kad mes patys tikrai nesame tarnai.