Antanas Šimkus

Pradėkim nuo paprastų dalykų. „Gyvas?“ Gyvas. „Vaikai sveiki?“ Sveiki. „Darbo yra?“ Daugiau negu pakankamai. „Tai kuo blogai?“

Nepakeičiamų nėra. Taip sako medžiai ir meta lapus. Paupiai išskaidrėja, pusnuogiai mikrorajonai žvelgia vienas į kitą abipus vandenų.

O tie vaikai žiūri, ir matai, kaip jie išalkę. Dėmesio. Paprasto, be pretenzijos iš jų sukonstruoti kažką.

To ošimo, kalbančio ir prakalbinančio ošimo mažėja… Netenkame dar vienos kalbos.

Varpo dūžiai, vaikų šūksniai, praskrendančio paukščio sparnų šlamesys, visa tai tavo, bus tavo, jei tik neskaičiuosi.

Saulės metas tiesiog nepalieka laiko ir erdvės tamsybėms. Šviesa dalina pasaulį visiems.

Šešėliai tuoj ilgės, vėl turėsi laikytis, kantriai laikytis, kad mažoji savaitė neužgožtų didžiosios...

Dabar siaučia kitokia šnekta, kategoriškasis žargonas, nes vienu ypu žmogus turi pasakyti, išraudoti, išrėkti tai, kas netelpa nei į galvą,