Antanas Šimkus

Gal tam mums ir duoti tie metų laikai – kaip galimybė tarsi netyčia pasukti kažkur neįprastu maršrutu ir išsižioti iš nuostabos.

Kokiais gyvenimo keliais, takais ir takeliais profesorė Viktorija Daujotytė vaikščiojo ir tebevaikšto?

Nes kas mes būtume be jo? Be tos šviesos, kurios taip laukėme – iki suvabalėjimo, sužibutėjimo.

Permainingi tie žiemos orai. Per valandą gali patirti tris skirtingų rūšių kritulius.

Pradėkim nuo paprastų dalykų. „Gyvas?“ Gyvas. „Vaikai sveiki?“ Sveiki. „Darbo yra?“ Daugiau negu pakankamai. „Tai kuo blogai?“

Nepakeičiamų nėra. Taip sako medžiai ir meta lapus. Paupiai išskaidrėja, pusnuogiai mikrorajonai žvelgia vienas į kitą abipus vandenų.

O tie vaikai žiūri, ir matai, kaip jie išalkę. Dėmesio. Paprasto, be pretenzijos iš jų sukonstruoti kažką.

To ošimo, kalbančio ir prakalbinančio ošimo mažėja… Netenkame dar vienos kalbos.