
Mk 8, 1–10 „Žmonės pavalgė iki soties“
Rankos. Juos duoda ir ima. Šįkart – Dievo rankos.
Konsultantas švietimo ir vadybos klausimas, socialinių mokslų daktaras. „Didžiausia viltis – kad žmogus gali keistis, didžiausias noras – kad meilės būtų daugiau, o didžiausias džiaugsmas yra tuomet, kada išgyvenu abu dalykus, ir nesvarbus kartu ar atskirai”, – sako dr. Juozaitis. 2003 rudenį išgyvenęs sukrečiantį atsivertimą, kasdien stengiasi sekti Jėzumi, o savo pastangomis nuo 2013 metų kasdien dalinasi feisbuke: https://www.facebook.com/
Rankos. Juos duoda ir ima. Šįkart – Dievo rankos.
Ilgėkis to, kas yra aukščiau tavęs, t. y. vilkis ne mažiau kaip Dangumi; įkvėpk Dievo atsidūsėjimą į save ir atsiver(s)k!
Ar aš girdžiu Jėzų? Tik iš esmės – kokia yra mano dievoklausa?
Centrinis šios ištraukos klausimas „Kas išeina iš mūsų širdies?“ gali būti pakeistas klausimu: „Kaip tai, kas išeidamas iš jos sutepa mus“?
Yra toks gana plačiai pasklidęs šūkis: „Jei Dievas pirmoje vietoje, tai visa kita savo vietoje!“
Ką daro (ar turi savyje) žmonės, kurie traukia kitus prie savęs?
Druska ir šviesa. Ką bendro turi Žemės mineralas ir gamtos fenomenas? Jie abu yra svarbūs mums gyvybiškai.
Mato minimoje vardų sekoje yra visokiausių žmonių: ir žydų, ir ne, ir gimusių santuokoje, kilmingų, šventų, ir ne, taigi – visokių.
Spausk ant garsiakalbio ir klausyk. Išklausei? Patiko? Gali prisidėti paremdamas.