Aurimas Šimeliūnas

Signatarų namų balkonėlio istorija viską pavertė savotišku farsu. Labiausiai jis priminė sovietinį animacinį filmuką „Čipolino nuotykiai“.

Akivaizdu, kad žodžio galios ir asmenybės vaidmens istorijoje vis dar niekas neatšaukė.

Rusija jau atplėšė nuo Ukrainos Krymą, kas iki tol irgi buvo vertinama kaip visiškai neracionalus veiksmas.

V. Putino „parašyto“ teksto paradoksas – siekdamas atskleisti istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę, visgi parodo, kuo šios tautos skiriasi.

Visai neseniai vienas garbaus amžiaus žmogus man pasakė, kad A. Lukašenka yra kietas ir Lietuvai nereikia su juo pyktis.

Šis R. Protasevičiaus suėmimas mums priminė, jog nuslopus Baltarusijos revoliucijai represijos nesiliovė, o perėjo į naują lygį.

Visgi yra skirtumas, kai su politika supainiojamas sportas, menas ar literatūra ir kai su politika supainiojamas istorijos mokslas. 

Minčių sukėlė prof. V. Radžvilo straipsnis „Po susidorojimų: atidavus Sukilimą nebereiks ir Genocido centro“.