Aurimas Šimeliūnas

Panašu, kad D. Duginos mirtis tebus dar vienu akstinu Putino režimui stiprinti mirties kultą ir prieš kitaminčius imtis naujų represijų.

Visą Lietuvą sukrėtė praėjus kelioms dienoms po Sausio 13-osios įvykių pasirodęs A. Nevzorovo filmas „Naši“ („Mūsiškiai“).

Didysis H. Kissengerio realpolitik paradoksas yra tas, kad šiuo atveju jo pasiūlymas yra nerealus.

Signatarų namų balkonėlio istorija viską pavertė savotišku farsu. Labiausiai jis priminė sovietinį animacinį filmuką „Čipolino nuotykiai“.

Akivaizdu, kad žodžio galios ir asmenybės vaidmens istorijoje vis dar niekas neatšaukė.

Rusija jau atplėšė nuo Ukrainos Krymą, kas iki tol irgi buvo vertinama kaip visiškai neracionalus veiksmas.

V. Putino „parašyto“ teksto paradoksas – siekdamas atskleisti istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę, visgi parodo, kuo šios tautos skiriasi.

Visai neseniai vienas garbaus amžiaus žmogus man pasakė, kad A. Lukašenka yra kietas ir Lietuvai nereikia su juo pyktis.