Aurimas Šimeliūnas

V. Putino „parašyto“ teksto paradoksas – siekdamas atskleisti istorinę rusų ir ukrainiečių vienybę, visgi parodo, kuo šios tautos skiriasi.

Visai neseniai vienas garbaus amžiaus žmogus man pasakė, kad A. Lukašenka yra kietas ir Lietuvai nereikia su juo pyktis.

Šis R. Protasevičiaus suėmimas mums priminė, jog nuslopus Baltarusijos revoliucijai represijos nesiliovė, o perėjo į naują lygį.

Visgi yra skirtumas, kai su politika supainiojamas sportas, menas ar literatūra ir kai su politika supainiojamas istorijos mokslas. 

Minčių sukėlė prof. V. Radžvilo straipsnis „Po susidorojimų: atidavus Sukilimą nebereiks ir Genocido centro“.

Rūmai buvo viešos paskirties pastatai, kuriuose karalius priiminėdavo įvairių luomų atstovus ir užsienio valstybių pasiuntinius.

Ar galima prezidento paskyros blokavimą vertinti tik kaip privataus verslo subjekto santykį su savo klientu?

Sunku įvardinti, ką tą dieną prie JAV Kapitolijaus pastato bandė surengti čia susirinkę Donaldo Trumpo šalininkai.