Br. Lukas Skroblas OSB

Velykų laiko struktūros formavimosi pradžioje nebuvo atskiros Kristaus žengimo į dangų šventės. Ji pasirodo tik antroje IV a. pusėje.

Sirija pirmoji perėmė Verbų procesiją.

Galbūt šiuose ryžtingo savęs peržengimo žodžiuose galime įžvelgti deginantį žmogaus troškimą būti vaiku, norėtu ir norimu dėl jo paties, būti priimtam besąlygiškai, be išskaičiavimo, tiesiog dėl to, kad jis yra sūnus ar dukra.

Ketvirtadienį po Švč. Trejybės iškilmės švenčiamos Devintinės – Kristaus Kūno ir Kraujo šventė. Lietuvoje ji keliama į artimiausią sekmadienį. Tai proga prisiminti realaus Jėzaus Kristaus buvimo Duonos ir Vyno pavidaluose slėpinį, kurį netrukus garbinsime procesija.

Juk nužudyti žmogų tiesiog jį užmušant – neįspūdinga. Žiūrovams teikia pasitenkinimo visai kas kita – išjuokiantis nukryžiuotojo pakabinimas ir ilga agonija.

Ketvirta šios dienos ypatinga apeiga yra kojų mazgojimas. Ilgai ji buvo laisvai pasirenkama.

Laikymas savęs žemesniu už kitus, maža to, savęs neigimas, niekinimas, slėpimas gautų dovanų – tokios laikysenos taip pat nėra nuolankumas.

Elniai dykumose ėda gyvates ir vėliau, deginami jų nuodų, trokšta vandens, kad numalšintų nuodų aitrumą. Katras iš mūsų gali pasakyti, kad niekada nepajuto savyje nuodų?