
Ten, žemai
Kažkam esi kaip daiktas, kurį bet kada gali išmesti. Čia negali įsiterpti tavo laikas, iliuzijos. Ką jau galvoti apie sielos erdvę.
Penkių publicistikos, eseistikos ir poezijos knygų autorius. Gimęs ir užaugęs Dzūkijos vienkiemyje prie gražiosios Merkinės, Lietuvos upių tėvo Nemuno, todėl jo eseistikoje ir publicistikoje ryški gamtos – žmogaus namų – tema, skausmingas kaimo likimas. Savaip tapo kaimiečių gyvenimą. Savotiškas autoriaus požiūris ir į miesto gyvenimą, kuriam skiria labai daug dėmesio, ypač Vilniui, nes jame pastaruosius dešimtmečius gyvena ir rašo.
Kažkam esi kaip daiktas, kurį bet kada gali išmesti. Čia negali įsiterpti tavo laikas, iliuzijos. Ką jau galvoti apie sielos erdvę.
Galvoju, kodėl kai kurie žmonės lengvai pasiduoda kitų įtakai, iki gyvos galvos minta svetimu neskaniu jauku?
Kodėl taip tyliai ošia ąžuolai ir liepos, kurių nėra? Kodėl saulėtą dieną baltuoja smėlėtas kelias, kuris seniai suartas?
Koronavirusas šienauja gyvybes. Tūkstančiai užgesusių akių ir širdžių.
Kodėl taip gandrai pavergia? Juk ne jie, o varnėnai pirmiausia sodyboje pasitinka...
Visokių žmonių yra, buvo ir bus. Tik kaip atsirinkti, kuris – padorus, sąžiningas, nuoširdus? Su kuo bus gera bendrauti?
Vasaris, kovas – mėnesiai, žymintys, primenantys svarbiausias Lietuvai datas.
O ir vėjuotą dieną Stasio sodyboje tarp senų obelų, aukštų kriaušių, daugybės kitų vaismedžių – daug tylos.
Skaitykite ir ateityje skirdami kad ir nedidelę sumą mūsų darbui tęsti.