Storai apmusiję laiptinės langai ir – stebuklas – pasklidęs kepamo pyrago kvapas. Abstulbęs supranti, kad Kalėdos ateina į visas laiptines, užsikabaroja visais laiptukais, pasibeldžia į visas duris, net į tas mažytes širdies dureles, nuo kurių raktą tvirtinam seniai pametę.
Būti kunigu ir vienuoliu... Dažną gąsdinantis kelias. Visai smagu įsivaizduoti save kunigu ar vienuoliu dieną ar dvi, tačiau visą gyvenimą... Kita vertus, kai įsiklausai, kokiu keliu Viešpats kviečia pas Jį eiti, kai esi savame kelyje, – tai gyvenimas tampa ne įvykių fragmentais, bet gražiai nuausta juosta...
Apie visa tai kalbiname kunigą pranciškoną Ramūną Mizgirį.
Kelinta diena dairausi pro langus į paskutinio sniego porceliane katinų nuletentus kryžiaus kelius, žvilgsniu permetu saulėje tviskančius varveklius – nuvarvėti padžiautą savo krištolą