Darius Indrišionis

Galvojant apie žmones, nuskendusius, ištirpusius buityje – smulkiuose kasdieniuose rūpesčiuose, tirštame tuštybės rūke.

Jei įsivaizduotume save karo pabėgėlių vietoje, mums būtų daug lengviau suprasti jų veiksmus, nenorus, baimes, kompleksus.

Nepamirškime to, kad ir mes esam žmonės – ir mes klystantys, ir mes galim atsidurti kada nors ten – kitoje prarajos pusėje.

Pabandau įsivaizduoti – o jeigu terminą „lietuvis“ suvoktume ne siaura etnine prasme, o gerokai platesne – politinės tautos samprata?

Ne laikas skirstytis į vidines barikadas, kai reikia kasti prieštankinius apkasus.

Iš lėto aušo vasario 24-oji.

Mūsų visuomenę vargina ne tik grėsminga geopolitinė situacija, bet susipriešinimas, kurį sukūrė mūsų pačių vieno kitam klijuojamos etiketės.

Naujoji Trispalvės emocinė įkrova jau pragmatiška: spalvingiausia Europos vėliava yra puikus skydas pažeidėjui.