Viena svarbiausių režisieriaus kūrybos temų – laisvės ir atsakomybės problema, kurią jis nagrinėja skirtingais aspektais: svarstydamas moralinio pasirinkimo, pasiaukojimo, tikėjimo, sąžinės ir visuomenės moralinių normų santykio klausimus.
Filmus žiūri patys įvairiausi žmonės, o teatras laikomas tarsi vien intelektualų ir elito atstovų susirinkimo vieta.
Sovietmečiu nebuvo sekso. Nebuvo ir psichinių ligų. Tiksliau – jų buvo, bet jomis sirgo visuomenės atstumtieji keistuoliai, kuriems jau nelemta nieko gyvenime pasiekti.
Norisi pasakyti „ačiū“, bet dar labiau „ir aš Tave myliu, mama“. Ir tada pabučiavus į žandą tęsti šią kelionę ir daugiau nebebijoti.
Galbūt kartais tai tik mūsų prasta nuotaika dėl šaltoko oro. O kartais tai liga, kuri sukausto mūsų vidinį pasaulį ir rangosi pilve tarsi milžiniškas kaspinuotis.
Esu sraigtelis dideliame mechanizme. Ant manęs užklijuotas numeris, nurodantis mano vietą, statusą, reitingą. Kaip būtų žiauru visa tai lyginti su konclageriu...
Dar vienas ruduo ir krintančių kaštonų laukimas. Spalvoti sūkuriai ir dar lengvi lietaus lašų baksnojimai nugaron. Gera būti ir neskubėti, stebėti pasaulį tartum pro rakto skylutę ir branginti kiekvieną nuostabos akimirką, kaip didžiausią paslaptį, nešiotis ją saugiai kišenėj.
Jis laikomas vienu geriausių prancūzų literatūros kūrėjų.