Birutė Obelenienė

Moters diskriminacija Bažnyčioje yra slapta, „pogrindyje“, tarsi neegzistuoja – tačiau daugybė moterų su ja susiduria.

Labai sunkų, kančių ir skausmo kelią nuo mažylio pradėjimo dirbtinio apvaisinimo klinikoje iki jo gimimo pasiryžtama nueiti dažniausiai ne iš meilės savo kūdikiui, bet iš meilės sau. Ne iš noro būti, bet iš noro turėti.

Jei būtų paskelbta nesąžiningiausios politinės akcijos nominacija, be konkurencijos laimėtų ne vieną dešimtmetį užsitęsusios batalijos dėl Pagalbinio apvaisinimo įstatymo. 

Pradėjus rengti naująją Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programą, viešoje erdvėje nesiliauja diskusijos, kurias galima būtų apibūdinti kaip „žaidimą į vienus vartus“.

Nevalingai peršasi mintis, jog sutuoktiniai, negalintys susilaukti vaikų, yra tarsi anapus šių diskusijų. Jog jų tikrosios nevaisingumo priežasties niekas net nenori išsiaiškinti ir juo labiau išgydyti. 

Mokslininkai vienbalsiai tvirtina, jog patiriamo artimoje aplinkoje smurto prasme, santuoka yra saugiausia vieta moterims ir vaikams. Tačiau, pasirodo, Lietuvoje kaip ne „visame sviete“ yra priešingai.

Tik santuokoje kuriami šeiminiai ryšiai, sudaro prielaidą sutuoktinių ir bendruomeniniam gėriui atsirasti.

Iš prigimties mums duotas juslumas ir jausmingumas, daugumos priimami už pačią meilę, tėra tik meilės žaliava.