Egidija Šeputytė-Vaitulevičienė

Kiekvienas menininkės kūrinys – tarsi atskiras slaptas kambarys su simboliais ir istorijomis, susietais susipinančiomis prasmių gijomis.

Apie agresiją, destrukciją dabar svarbu kalbėti ne tik kaip kolektyvinį dalyką, bet ir apie tai, kas vyksta kiekvieno iš mūsų viduje.

Vaikams labai smagu dovanoti – jie iš tiesų dovaną priima kaip malonę ir labai moka džiaugtis. Suaugusiesiems reikia padėti kitaip: pirmiausia, jiems reikia priminti nepamiršti svajoti, antra, nepraleisti pro akis, kai svajonė išsipildo, ir iš visos širdies tuo pasidžiaugti...

Kaip galima būti „prieš“ laimę? Argi tai nėra visų geidžiamiausia būsena, prekė, gyvenimo pozicija, sandoris, jausmas?