Eglė Venslovaitė Šiliūnienė

Jei reikėtų glaustai nusakyti knygos temą, pavadinčiau ją ode motinystei.

Jei knyga būtų ekranizuota, ėjimas per Mišką – gyvą, tamsų, piktą – būtų didžiausios įtampos, dramatizmo kupini epizodai.

Tik tada, kol skaitai paviršutiniškai, „Mėlyna sruoga“ atrodo ne tokia įdomi kaip „Siuntėjas“.

Ne visada galime sakyti, jog vienas lauke – ne karys. Tą liudija daugybės šventųjų istorijos. O kai kurie jų buvo „tik“ vaikai.

Dėkoju už mūsų netobulas mamas, mirusias ir dar gyvas, tebetęsiančias savo tarnystę, vis klumpančias ir vis Tavo malonės pakeliamas, tavo žaizdomis pagydomas.

„Mokytoja buvo labai kantri ir išmintinga: ji žinojo, kad tik blogi dalykai vyksta greitai, o geriems reikia laiko.“

Dievas yra mama. Šitą Dievo motiniškumą nuolat išgyvenu šeimoje, kontempliuodama tiek džiaugsmo, tiek skausmo slėpinius, kuriais gyvenu jau dvidešimt penkerius metus.

Kiekvienam Dievas duoda vis kitą kelią šventumui pasiekti. Mums skyrė gimdyti ir auginti vaikus Dievo Karalystei. Gausi šeima – tai ypatinga, nuo pasaulio akių paslėpta dovana.