Enrika Striogaitė

Šiųmečio „Kino pavasario“ repertuaras vyraujant subjurusiems orams buvo bene maloniausia prognozė, tiesiog viltingas pažadas. Negali sakyti, jog visada išsipildantis, bet jis kaip ir tas oras – ne visada nuspėjamas.

Daiktai tikriausiai čia buvo niekuo dėti. Kaltininkas buvau aš, greičiau – beprotiškas noras išsipasakoti, ką jaučiu, išvaduoti save tarsi nebylų ėriuką iš supančio abejonių gardo.

„Šiuolaikiniame skubėjime ir perkrautoje kasdienybėje mes vis turime mažai laisvo laiko, – teigia N.Marcinkevičiūtė-Strazdė, – todėl stengiuosi ilsėtis tuštumoje, tyloje, erdvėje“.

Ir nors dailininkė taip ir nepamatė Lietuvos, bet, ačiū Dievui, mes galime pamatyti jos kūrybą – iki gyvuonies tikrą skausmo grožį. 

Pasibaigus kino festivaliui apima keistas jausmas – nuo ryto iki vakaro dešimt dienų kasdien žiūrint filmus, kartais ir po penkis į dieną, aplinką imi suvokti kiek kitaip, truputi neadekvačiai.