Enzo Bianchi

Bažnyčios kaip brolijos sąvoka po IV amžiaus išnyko. Tačiau šiandien labiau nei bet kada jaučiama būtinybė vėl sugrįžti prie brolystės ekleziologijos.

Turime priimti visą skandalingą šio eucharistinės dovanos konteksto tiesą. Visa tai įvyko tą naktį ne todėl, kad tai buvo paskutinė naktis prieš suėmimą.

„Velnias veikia ir 21 amžiuje, tad mes turime išmokti su juo kovoti.“ 

Būtent sąžinės plotmėje visi žmonės – tikintieji ir netikintieji – turėtų stotis vienas kito akivaizdon ir išgirsti vienas kitą, kad galėtų keliauti drauge.

Pažvelgę gelmingesniu žvilgsniu, šią valandą galime vertinti ne kaip vienuolinio gyvenimo nuosmukio valandą, bet daug labiau – kaip neturto valandą. 

Nūdienos medicininis ir dvasinis žmogaus pažinimas turėtų mums suteikti galimybę sąmoningiau ir veiksmingiau reaguoti į tas „dvasios ligas“, kurios nuo pirmųjų krikščionybės amžių vadinamos „svarbiausiomis ydomis“.

Kodėl ne vien iš pašaukimų, bet ir iniciatyvų ir tarnysčių gausos perėjome prie dabartinio „skurdo“? 

Ar dabartinis krikščioniško tikėjimo silpnumas nėra susijęs asketinės dimensijos nugrimzdimu į užmarštį?