Fabio Ciardi OMI

Toks visada buvo Dievo troškimas: gyventi su mumis, su savo tauta.

Negalime pasirodyti nesugyvenami ir maištingi, arba tik abejingi vieni kitiems, o paskui skelbti: „Viešpats sukūrė naują tautą, jis mus išlaisvino iš egoizmo“.

Kasdien beldžia į mano duris, bet man taip pat – kaip ir žydams Krikštytojo laikais – nėra lengva jį atpažinti.

Dvasinio augimo kelyje veržiantis šventumo link nėra jokių pasiteisinimų, ypatingų aplinkybių ar laiko. Negaliu svajoti apie galimai pasiekiamą šventumą tik esant tam tikroms sąlygoms.

Yra žmonių, kurie dar ir šiandien sieja krikščionis su kryžiaus žygiais, su inkvizicijos teismais, arba juos mato kaip pasenusios moralės gynėjus, besipriešinančius mokslo pažangai.

Pridėk vis daugiau, visada keliauk, nuolat ženk į priekį: nesustok pakeliui, nesigręžiok atgal, nenukrypk į šalį. Atsilieka tas, kas neina į priekį.

Dažnai bijoma kalbėti apie Rojų, lyg mintis apie jį prilygtų narkotikui, leidžiančiam išvengti akistatos su sunkumais; anestezija, atbukinanti kančias; pasiteisinimas, atleidžiantis nuo kovos prieš neteisybes.

Ar Jėzui nepatiko Mortos ryžtas ir nuoširdus tarnavimas? Ar jam nemalonus konkretus jos svetingumas ir argi nebūtų mielai paragavęs maisto, kurį ji jam ruošia? Netrukus po šio įvykio savo palyginimuose jis girs administratorius ir verslininkus.