Jei Pašvęstasis gyvenimas sugebės konkrečiai atsiverti ir užmegzti dialogą su kitomis konfesijomis, kitomis religijomis, su visais geros valios žmonėmis, tada jis tikrai suras naujų vidinių jėgų.
Romos krikščionys pasižymėjo socialine, kultūrine ir religine įvairove: tarp jų buvo žmonių, kilusių iš judaizmo, iš Graikijos pasaulio bei antikinės Romos religijos, galbūt buvusių stoikų ar kitų filosofinių srovių atstovų.
Ar negalėtume ir mes, kaip Jėzus, atsiverti kitam, įveikti skirtumus ir prietarus? Kodėl gi neįsiklausius – nesvarbu, kokiais būdais tai išreiškiama – į poreikį būti suprastam, į pagalbos, dėmesio šauksmą?
Kodėl būtent šiandien Šventoji Dvasia žadina šį naują dvasingumą? Koks jo santykis su iki šiol buvusiais dvasingumais? Kiek čia tęstinumo ir kiek naujumo?