Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė

Gyvenimas bendruose namuose laimingiausias tada, kai rūpinamės visų, o ne tik savų laime ir gerove.

Bet dar yra ir tiesiog atradimo džiaugsmas: aš galiu suprasti, kaip jaučiasi žmogus vienoje ar kitoje padėtyje, aš randu panašumų tarp jo ir savęs – mes turime šį tą bendro!

Kapas lieka tuščias kaip mūsų bažnyčios, Pasaulio Atpirkimas įeina į mūsų karantinus, durims esant užrakintoms.

Gyvenimas ir literatūra taip susipina, kad jau nė nežinai, kuris eina pirma, kuris kurį pamoko apie tai, kas yra taip svarbu, kad net neapsakoma. 

Jei sakome, kad dalis mūsų bendrapiliečių gyvena „kitoje Lietuvoje“, jau atsiribojame nuo jų ir jų problemų – ir retorinis atsiribojimas nėra menkesnis už bet kokį kitokį.

Pagrindinė atskirties prielaida yra bendruomenė ar visuomenė, kurioje įprasta rūpintis vien savo reikalais ir susikurti sau patogų urvelį ar gūžtelę. 

Bažnyčia Lietuvoje, kitaip sakant, bijo pritrūkti išminties skandalams ištverti, bet jų vengdama užkerta kelią ir visam susitaikymo bei gijimo procesui, kuris turėtų ir galėtų sekti po to.

Manau, kad refleksijos įgūdžių mūsų visuomenei labai trūksta, ir tai nemenkai kenkia ir viešam, ir privačiam gyvenimui.