Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė

Bet koks vakuumas, bet kokia tyla užsipildo kitų žmonių nuomonėmis. O tada atsiginti darosi nepaprastai sudėtinga.

Svarbu turėti kolektyvinį sąžinės balsą, kuris galėtų nebūtinai skaudžiai gelti, bet aiškiai ir tvirtai pasakyti: mes darome blogį.

Kai jau tenka rašyti tekstą, kurį skaitysi eteryje pačią Kovo 11-ąją, nebelieka kaip išsisukti nuo vienokių ar kitokių patriotinių klausimų.

Kažkodėl vis įsivaizduojame, kad normalus gyvenimas yra lengvas ir sklandus, o sunkumai turėtų pasitaikyti tik retkarčiais.

Aš esu iš tų žmonių, kuriems laisva Lietuva dovanojo viską, visas galimybes ir patogumus, ir sumokėjo už tai kas nors kitas.

Man norisi prisiminti, kad Bažnyčia politikuoja, dalijasi įtaka ir kultūrinius karus kariauja tik tarp kitko.

Aš nežinau, ar senti savaime būtinai laimė – turbūt su kai kuo, kaip su pirmaisiais namais, gali būti ir truputį graudu atsisveikinti.

Aš niekada nesu buvusi ateistė. Aš nežinau, kaip atrodo pasaulis be Dievo. Ir man įdomu sužinoti.