Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė

Jeigu tiki, kad Bažnyčia gyvuoja Dievo valia ir Jo palaikoma, tada ji ištvers bet kokią schizmą, nors, aišku, būtų smagiau, jeigu netektų to ištverti.

Kalbėti apie krikščionių persekiojimą Europoje ir Šiaurės Amerikoje yra absurdas, tiesiog ciniška veidmainystė ir egocentrizmas.

Kai imame kalbėti tyliau ir klausytis atidžiau, kai atsakome į konkretų klausimą, o ne tik išvedžiojame, plėtodami tas pačias abstrakcijas, geriau pažįstame kitus žmones. 

Bet iš tikrųjų dosnumas, kaip visos dorybės, labiau už bet kokį paramos gavėją reikalingas pačiam rėmėjui.

Dideli ponai turi tiek galios todėl, kad visi aplink jiems tą galią suteikia – nebūtinai džiaugsmingai ir iš nuoširdžios pagarbos, gal net dažniau pagiežingai, keiksnodami ir tyliai siusdami.

Svarbiausia, man atrodo – priimti grožio ilgesį į deramą vietą tarp kitų rimtų dalykų ir teisėtų troškimų.

Tai buvo nepaprasto solidarumo metas. Ne vien jautėmės pakiliai vieningi, bet ir praktiškai visi darė, ką galėjo, kad tik padėtų vieni kitiems.

Katalikai gali – ir netgi turi – nesutarti dėl to, ką žemiškais klausimais laikyti siektinu gėriu ir kokiomis priemonėmis jo pasiekti.