Giedrė Kazlauskaitė

Režisierių, kurie būtų veiksnūs padaryti tokį filmą kaip K. Kaupinio „Nova Lituania“, Lietuvoje yra mažiau nei vienos rankos pirštų.

„Kiek jį atsimenu, visuomet buvo įsimylėjęs.“

Šitas miestas nėra svetingas, jis atšiaurus. Mūsų jausmai jam – kvailoki ir įsikalbėti. 

Visas A. Puipos filmo „Kita tylos pusė“ grožis ir sėkmė – pagrindinės aktorės V. Kuodytės pastangos (veikia ir jos kūno kinestetika, prakaulus veidas, paprastumas).

„Šlepikas – žmogus orkestras; to nežino nebent tie, kurie nėra su juo asmeniškai susidūrę. Proza, poezija, teatras, kinas, serialai“, – rašo G. Kazlauskaitė knygos „Mano tėvas žūsta“ recenzijoje.

„Iškart po Paryžiaus katedros gaisro bibliotekoje užsisakiau Hugo romaną – tų pačių metų leidimą, kurį skaičiau paauglystėje“, – esė rašo G. Kazlauskaitė.

Kunigo J. Sasnausko knyga „Kraujomaiša“ visa kuo tiršta, joje daug visko, bet daugiausia turbūt Bernardinų.