Giedrė Kazlauskaitė

„Kiek jį atsimenu, visuomet buvo įsimylėjęs.“

Šitas miestas nėra svetingas, jis atšiaurus. Mūsų jausmai jam – kvailoki ir įsikalbėti. 

Visas A. Puipos filmo „Kita tylos pusė“ grožis ir sėkmė – pagrindinės aktorės V. Kuodytės pastangos (veikia ir jos kūno kinestetika, prakaulus veidas, paprastumas).

„Šlepikas – žmogus orkestras; to nežino nebent tie, kurie nėra su juo asmeniškai susidūrę. Proza, poezija, teatras, kinas, serialai“, – rašo G. Kazlauskaitė knygos „Mano tėvas žūsta“ recenzijoje.

„Iškart po Paryžiaus katedros gaisro bibliotekoje užsisakiau Hugo romaną – tų pačių metų leidimą, kurį skaičiau paauglystėje“, – esė rašo G. Kazlauskaitė.

Kunigo J. Sasnausko knyga „Kraujomaiša“ visa kuo tiršta, joje daug visko, bet daugiausia turbūt Bernardinų.

V. Kulvinskaitės knyga „Kai aš buvau malalietka“ – įvykis, gal net šioks toks lūžis, o tradicinei prozai – kone katastrofa. Šmaikštu, geras humoras, lakoniški, neperkrauti sakiniai.