Giedrė Kazlauskaitė

M. Mitkevičius gražiai mąsto apie pyktį, psalmininko nukreiptą į nedorėlius, nusidėjėlius ir kvailius, pasiremdamas gausia teorine medžiaga.

Mėgstu atsiriboti nuo feisbuko draugų, net jei jie mieli ir sąžiningi žmonės, karštų agitacijų ir rekomendacijų.

Enrikos Striogaitės Žmonės formos požiūriu yra eilėraščiai, nors juose dominuoja siužetiškumas.

Režisierių, kurie būtų veiksnūs padaryti tokį filmą kaip K. Kaupinio „Nova Lituania“, Lietuvoje yra mažiau nei vienos rankos pirštų.

„Kiek jį atsimenu, visuomet buvo įsimylėjęs.“

Šitas miestas nėra svetingas, jis atšiaurus. Mūsų jausmai jam – kvailoki ir įsikalbėti. 

Visas A. Puipos filmo „Kita tylos pusė“ grožis ir sėkmė – pagrindinės aktorės V. Kuodytės pastangos (veikia ir jos kūno kinestetika, prakaulus veidas, paprastumas).

„Šlepikas – žmogus orkestras; to nežino nebent tie, kurie nėra su juo asmeniškai susidūrę. Proza, poezija, teatras, kinas, serialai“, – rašo G. Kazlauskaitė knygos „Mano tėvas žūsta“ recenzijoje.