Giedrė Kazlauskaitė

Visas A. Puipos filmo „Kita tylos pusė“ grožis ir sėkmė – pagrindinės aktorės V. Kuodytės pastangos.

„Šlepikas – žmogus orkestras; to nežino nebent tie, kurie nėra su juo asmeniškai susidūrę. Proza, poezija, teatras, kinas, serialai“, – rašo G. Kazlauskaitė knygos „Mano tėvas žūsta“ recenzijoje.

Skaityti T. Vaisetos „Vasarnamį“ buvo taip pat šiurpu, kaip ir paauglystėje – B. Sruogos „Dievų mišką“.

„Iškart po Paryžiaus katedros gaisro bibliotekoje užsisakiau Hugo romaną – tų pačių metų leidimą, kurį skaičiau paauglystėje“, – esė rašo G. Kazlauskaitė.

Kunigo J. Sasnausko knyga „Kraujomaiša“ visa kuo tiršta, joje daug visko, bet daugiausia turbūt Bernardinų.

V. Kulvinskaitės knyga „Kai aš buvau malalietka“ – įvykis, gal net šioks toks lūžis, o tradicinei prozai – kone katastrofa. Šmaikštu, geras humoras, lakoniški, neperkrauti sakiniai.

„Motinos pienas“ nėra romanas apie sovietmetį, tai romanas apie moterį, kurią kankina demonas, rašo G. Kazlauskaitė.

Rašytoja G. Kazlauskaitė komentuoja: „Prie fakto, kad talentingas menininkas nebūtinai yra sąžiningas žmogus ir moralinis šviesulys, priprasta senokai. Net Čiurlionio pavyzdys čia visai tinka.“