Guoda Azguridienė

Guoda Azguridienė „Naujajame Židinyje-Aidai“ svarsto apie dūmų uždangą, kurioje šiandien skendi sąvoka „dvasingumas“. 

Patyčių problema atsklinda iš dviejų skirtingų kontekstų – mokyklų ir viešosios erdvės. Palyginti su tyčia kenkėjiško asmeninio bendravimo ar likimo smūgių prasmės konotacijomis, šiandienėje kalboje matome aiškų žodžio ženklinamą socialinį klausimą.

Guoda Azguriedienė rašo, kad dabartinių demokra­tijų perspektyvos atrodo labai prastai. Esame per žingsnį nuo to, kad kas nors pažadės išpildyti slapčiausią masinio rinkėjo troškimą: „atimsim iš tavo kaimyno ir atiduosim tau“.

Noriu pakalbėti apie žmones, kurie gyvena Lietuvoje. Tiksliau – galėtų, bet dar negyvena. Apie imigrantus. Bet ne tuos, apie kuriuos visuotinai kalbama. Prie teiginio, kad jie čia dar negyvena, dedu prierašą: „o gaila“ – ir toliau pagrįsiu, kodėl.

Akivaizdoje smurtinių mirčių, kurių tiek daug įvyksta (nuo Nicos iki Stambulo) pastaruoju metu, regis, apie ką kitą svarstyti atrodo mažai prasminga. Vis dėlto leisiuos čia svarstyti apie dalykus, kurie man atrodo aktualesni. Apie protą ir laisvę.

Švietimas Lietuvoje yra sritis, kuriai verkiant reikia permainų. Bet jei kokia rimta permaina pradedama, tai nepatenkintųjų cypimas užgožia bet kokias diskusijas, kodėl ir kas padaryta.

Taip vadinasi smagi vaikiška knygelė. Meškiukas ir tigriukas eina ieškoti svajonių šalies Panamos. Po ilgų turiningų klajonių jau manosi ją atradę. Bet paaiškėja, kad tai jų pačių namai, tik per laiką gerokai krūmais apaugę.

Kad ir kaip techniškai skambėtų žodis efektyvumas, jo prasmė mums paprastai patinka.