Henrikas Gudavičius

Prie Krūčiaus pražydo gebenė lipikė. Šventiška diena.

Baravykai pirmiausia pradėjo dygti ūksminguose šlaituose po lazdynų krūmais, paskui išėjo ir į sausų pušynų drūtumėles.

Rupūžė – nuostabiai ramiai tūnanti tylenė – visada kuo rimčiausiai spoksanti ir kas jai reikalinga stebinti.

Išdžiuvo ir Meškos šikna, šalia Marcinkonių, bet miestiečius ji žavi savo spalvomis, garsais ir svaiginamai migdančiu gailių kvapu.

Ar tikrai tuose seniausiuose ąžuolynuose jau niekada nebepamatysime didžiųjų elniavabalių? Svarbus klausimas ir mažiems, ir dideliems.

Patiko jam puošnaus drugio admirolo skrydis, lėtai šliaužiantis didysis šliužas ir tie mažyliai geniukai, kurių niekaip nepamatysi.

Kaip svarbu pajusti ne tik augmenijos vešėjimo pabaigą per Rasas, bet ir pavasarinio prisikėlimo pagreitį!

„Vis labiau ima dominti natūrali obelų hibridizacija. Norisi aktyviau pasekti, kur šis procesas krypsta“, – rašo H. Gudavičius.