Gimė 1943 m. Kelmės r. Kalniškių kaime. 1965 m. baigė Agronomijos fakultetą Lietuvos žemės ūkio akademijoje. Bet agronomo darbo kolūkyje vengė, dirbo kartu su miškininkais, geologais, bendradarbiavo laikraščių ir žurnalų redakcijose. Nuo 1990 m. iki 2017 m. dirbo Dzūkijos nacionaliniame parke, Gamtos paveldo skyriuje. Dabar yra šio Parko Savanoris. Nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos (2018 m.) laureatas.
Patiko jam puošnaus drugio admirolo skrydis, lėtai šliaužiantis didysis šliužas ir tie mažyliai geniukai, kurių niekaip nepamatysi.
Kaip svarbu pajusti ne tik augmenijos vešėjimo pabaigą per Rasas, bet ir pavasarinio prisikėlimo pagreitį!
„Kasmet mane kažkodėl vis labiau ima dominti natūrali obelų hibridizacija. Norisi aktyviau pasekti, kur šis procesas krypsta“, – savo dienoraštyje rašo H. Gudavičius.
„Kalbasi dvi karetaitės: vos tik pasibaigia neilga, bet stipri vieno paukštelio trelė, prasideda kita, lygiai tokia pat melodinga“, – dienoraštyje rašo H. Gudavičius.
„Septyni laipsniai šilumos. Ir saulė. Ir stiprokas vakarų vėjas. Per pietus praslinko virš Liškiavos tamsus debesis ir pabėrė baltų sniego kruopų“, – sausio 22-ąją užrašė H. Gudavičius.
„Žaltys gali gyventi žmogaus sodyboje ir netgi tvarte, o gyvatė slepiasi. Pavasarį raistuose ir paraistėse gyvatės atsiranda tarsi iš požemių“, – rašo H. Gudavičius.
„Taip ir artėjame prie šių kalendorinių metų pabaigos. Nelabai linksmi. Neretai mitinguojantys. Matyt, iš tikrųjų nebesugebame valdyti tos aršios buldozerinės pažangos“, – rašo H. Gudavičius.
Lapai krinta po vieną, ir tas jų kritimas bobų vasaros dienomis – lyg laikrodžio tiksėjimas: niekaip nesustabdysi.