
Kovoti „prieš“ ar veikti „už“?
Ko verti mūsų žodžiai apie pagarbą ir meilę homoseksualiems asmenims, jei žiūrime į juos abstrakčiai, kaip į „mažumą“, pagal vieną jos bendrą charakteristiką?
Beveik trisdešimt metų dėsčiau Vilniaus universitete: pradėjusi nuo sociologijos, po to buvau pirmoji Religijos studijų ir tyrimų centro vedėja, o galiausiai Filosofijos fakulteto studentams aiškinau asmens savivertės svarbą, bendruomenės įgalinimo būtinybę ir šeimos bei kūno antropologiją.
Teologinę antropologiją studijavau Popiežiškajame Jono Pauliaus II institute Vašingtone, vėliau biblinę katechezę suaugusiems – Lilio katalikiškajame universitete, Prancūzijoje.
Vis svarbesnis man yra klausimas „Kaip būti?“ Tą primena minutes skaičiuojantis sieninis laikrodis, geri tekstai ir svarūs pokalbiai per jutubą, seminarai ir rekolekcijos, kurias vedu jaunimui bei bažnytinėms bendruomenėms. Klausimas „Kaip būti?“ – tai kaskart ieškoti skirties tarp nuodėmės ir nusidėjelio, ir „politkorektiškai“ nelinkčioti. Klausimas „Kaip būti?“ man vis iškyla Bažnyčioje, nes ji man brangi, ir todėl dėl jos neretai skauda.
Ko verti mūsų žodžiai apie pagarbą ir meilę homoseksualiems asmenims, jei žiūrime į juos abstrakčiai, kaip į „mažumą“, pagal vieną jos bendrą charakteristiką?
Ar galima lytis be jos subjekto nešėjo? Ar ji atskirai nuo jo, nuo konkretaus asmens, realiai egzistuoja?
Kas yra tokio vidinio ir tik tuomet išorinio tikrumo matas, jei ne žmogiška laisvė apsispręsti netikrume kaip nežinioje...
Tai iššūkis, pirmiausia dvasininkijai, atsisakyti tam tikros jau normatyvinės laikysenos, kalbėsenos.
Popiežiaus Benedikto XVI paskelbti Tikėjimo metai pasibaigė.
Ar nėra taip, kad būtent priešstata, kaip socialinės sąveikos būdas, kol kas yra pagrindinis bažnytinės patirties Lietuvoje paveldas?
Ar Kristaus žodžiai „Štai aš visa darau nauja“ keičia mūsų santykį su kasdiene tikrove?