Kun. Julius Sasnauskas OFM

Bažnyčia nuo seno girdėjo, kad per augančias jos vaikų gretas matosi nematomas mokytojas, pats Dievas.

Panašios nuotraukos laukiau daugybę metų, ir buvo keista, kad didieji tarybinio Vilniaus fotografai nebuvo pastebėję Jaunimo sodo dramblių.

Yra kaip kalbėti pasauliui apie Dievo Karalystę ir būti išgirstiems. Net jeigu tai būtų žodžiai, niekada iki tol nebuvę Bažnyčios žodyne.

Vienmarškinis, basas. Tarp kažin kokių lūženų ir šiukšlių. Negyvų namų fone, kur visi lyg išmirę. Vienui vienas.

O kaip „Pionierių vadovo knyga“? Pretekstas atgailauti už savo pionierišką vaikystę?

Įdomu, ar čia tiktų Naujojo Testamento sakinys, jog nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti?

Vaikai neturėjo kaukių. Jie vieninteliai mieste įžūliai atstovavo grynajam Dievo paveikslui ir panašumui.

Vis dėlto skirsiu tą nuotrauką gavėniai. Šįmet ji labai panaši. Pamažu, pritilus, be ryškumo. Ir ačiū Dievui.