Juozapa Živilė Mieliauskaitė SF

Jis tyli prieš pasakydamas savo Žodį. Prieš prisikeldamas iš mirties ir dar kartą taip pasakydamas, kad myli.

O kas, jei pagrindinis apsisprendimas būtų turėti „susitikimų, pasimatymų metus“?

Dievas ateina ne tada, kai mes esame pasiruošę ir „tinkami“, o dabar, nes Jam nėra netinkamo laiko.

Neįmanoma būti laimingam dabar, jei gyveni užvakar.

Kalbu, nes suprantu, kad, jei aš nekalbėsiu, tikrai atsiras kas kalbės ir paaiškins – kitaip, kita kryptimi.

Norisi mokytis ir daryti didelius dalykus, svarbius, bet galime lygiagrečiai mokytis ir mažų, bet ne mažiau reikšmingų dalykų.

Dėl karantino Dievas nesiliovė mūsų mylėjęs, ieškojęs ir su mumis buvęs.

Ar galime būti atidūs saugodamiesi ne tik ligų, bet ir to, kas užnuodija širdį?