Jurga Gervė

Tačiau nepaisydamas viso to gyvenimo, visų ligų ir laidotuvių, ir prieš Kalėdas aptirpusio sniego, Kūdikis vis tiek užgimė.

Susižvalgiusios su bendradarbe apleidžiame žemuogių pievelę. Mus palydi nebylusis ponas Šlagbaumas. Jo ranka pakelta, jis leidžia išeiti, o gal ir vėl sugrįžti. Kitądien susergu. Žemuogėmis. Panašiai kaip tąsyk vaikystėje...

Riba tarp „kitokio“ ir „normalaus“ yra labai plona. Iš tiesų, ko gero, kas antras vaikas yra kažkuo „kitoks“. Tačiau ta „kitoniškumo“ baimė giliai įsišknijusi mūsų gamtiškoje prigimtyje. Juk neseniai ir kairiarankystė buvo laikoma nemenku defektu.

Vartus atkėlė paslaptingas sodas.

Žinau, kaip neskoninga išpažinti, jog esu įsimylėjusi Vieną.

Bandau įsivaizduoti, kaip atrodytų Hietzingo kapinės, jei Austrijos lemtis būtų panaši į Lietuvos.

Mano gimtajame mieste, mano miestelyje, vėlų Kūčių vakarą buvo mirtinai sumuštas jaunuolis, vienintelis savo tėvų vaikas.