Jurgis Raudys

Žinau ir seniai pastebėjau, kad esu toks ne vienas. Mūsų nėra daug. Bet mūsų yra visur. Kiekviename mieste.

Žodžiu auka yra paremtas kiekvienos parapijos finansinis modelis. Nereikia į šį žodį žiūrėti įtartinai. Nereikia jame ieškoti dviprasmybių. Žodis auka labai aiškiai simbolizuoja nusižeminusią ir elgetaujančią Bažnyčią.

Labai pasiilgstu autentiško veiklos stiliaus. Kad tas stilius nukreiptų klausiančiųjų žvilgsnius ne į pati dvasininką, bet palydėtų į susitikimą su pačiu savimi ir gyvuoju Dievu.

Vienas bičiulis kartą gražiai ir teisingai pasakė: reikia mylėti ir gerbti kasdienybę. Suprask, visur ir visada būk, elkis ir atrodyk taip, kaip pats nori, kad kiti apie tave galvotų ir kalbėtų.

Daugelyje Lietuvos bažnyčių vaikams skirtos šv. Mišios vyksta veik vienu laiku – sekmadienį 10 arba 11 valandomis. Ir jos yra itin gausiai lankomos. Daugiausia į jas susirenka jaunos šeimos.

Kalba, kaip ir pasaulis, yra gyvas organizmas. Ji vystosi ir kinta. Vieni žodžiai gimsta, kiti nugrimzta į užmarštį.

Tautinis pasyvumo genas pas mus aktyvus. Dėl to liūdna. Kaip liūdna ir tai, kad kai eilinę savaitės dieną ateini į pamaldas, o didelėje bažnyčioje randi tik kelias mažas bobulytes.

Miesto žmogui nėra taip paprasta visus savo kasdienius rūpesčius palikti sau už nugaros imti ir iškeliauti. Tam reikia pasiryžti. Ypač – rudenį.