Justinas Dementavičius

Nedarykime iš G. Floydo šventojo. Sisteminis rasizmas atima galimybę kalbėti apie asmenį kaip atsakingą už savo veiksmus ir klystantį.

Pagerbti Antrojo pasaulio karo veteranų gegužės 9 d. einama, nes daugiau nėra kur eiti, kaip eiti, su kuo eiti.

Nei teoriniai kontekstai, nei istoriniai faktai neleidžia pritarti teiginiui, kad tautiškumas privalo tapti naujosios krikščionių programos pamatu.

Net ir tikėdamas, kad emigrantai gali daug duoti valstybei – lėšų, ryšių, investicijų – manau, jog jie tai gali padaryti ir be antrosios pilietybės.

Stanislovą Tomą, tais 2000 metais dar kaip Stanislovą Čechovičių, sutikau pirmosiomis rugsėjo dienomis kai jis įžengė į Vilniaus universiteto Baltupių barako 614 a. kambarį. 

Terminas kandidatas atsirado Senovės Romoje, kai asmuo, siekiantis valstybinio posto, savo togą išsibalindavo kreida. 

Justinas Marcinkevičius ir Marius Ivaškevičius yra „sudėtinės“ asmenybės – iš skirtingų gyvenimo epizodų sulipdyti personažai, kurių iš tiesų kaip asmenybių nepažįstame. 

Tas žmogus, tas judėjimas, ta valstybė gali būti gera, geriausia, sava, bet kažkuriuo momentu jie gali būti įsipykę – iš esmės geri, tačiau, kai kėlė kumštį, petardą ar ginklą, jie gyveno piktu.