Galima konstatuoti faktą, kad knygos apie santuoką tapo madingos. Ir ne bet kokios knygos, o trileriai. Ar būtų per drąsu teigti, kad šiuolaikinis XXI a. žmogus mato santuoką kaip trilerį? Kaip kažką tokio, kur daug įtampos, konfliktų ir veiksmo?
Jeigu tai nėra svarbiausia šių metų lietuvių autoriaus knyga, nežinau, kokia ji yra.
Williamo Faulknerio romanas „Absalomai, Absalomai!“ išsiskiria sudėtingos sandaros sakiniais, keistoku pasakojimo būdu. Čia galima rasti ir vieną ilgiausių sakinių anglų literatūroje.
J. Dižavičius pristato Lauros Sintijos Černiauskaitės knygą „Kvėpavimas į marmurą“.
Justinas Dižavičius pristato estų kilmės Suomijos rašytoją Sofi Oksanen, analizuoja jos kūrinį „Norma“ ir jam negaili kritikos.
Tikėjimas į Dievą neprieštarauja mokslo racionalumui, o Dievas ir mokslas yra ne tik suderinami, bet ir papildo vienas kitą.
G. Greeno knygoje „Monsinjoras Kichotas“ dera rimtas ir humoristinis pasakojimo tonas, o iš pažiūros kvailose situacijose gimsta rimtos įžvalgos.
Knyga „1984-ieji“ tiesiog triuškina skaitytoją su kiekvienu siužeto posūkiu. Ne veltui ji yra įkvėpimo šaltinis ne tik kitiems rašytojams, bet ir kino, muzikos kūrėjams, socialinių bei politikos mokslų tyrinėtojams.