Kęstas Kirtiklis

Jei esate apie politinį korektiškumą girdėję, tai neabejoju, kad taip pat esate girdėję, jog tai be galo varginantis dalykas. 

Riba tarp darnos ir paklusnumo, nuolankumo, prisitaikymo, atsainumo, abejingumo plona, o kartais tiesiog neaiški. 

Kalbėti apie aukštojo mokslo reformas nebėra nei originalu, nei įdomu. Greičiau jau visiškai pabodę, mat daugiau ar mažiau kalbame apie tai jau bene dešimt metų, o pastarąjį pusmetį apie ją kalbėjome dar intensyviau.

Ankstyvą rudenį, rinkimams dar gerokai nepriartėjus, vienas universitete dirbantis bičiulis manęs paklausė: „Kęstai, ar turi svajonių švietimo ministrą?“

Ano šimtmečio antroje pusėje išleista grožinė literatūra dabar jau baruose sugeria alkoholio ir virtuvės kvapus. Neatmesdamas teorinės tikimybės, visgi manau, kad jos čia sėkmingai ir toliau niekas neskaito.

Aš juk mokslininkas, o ne koks, atsiprašant, šoumenas. Negaliu, nenoriu, galiausiai, nemoku, nes dešimt metų universitetinių studijų iš esmės mokiausi kalbėtis su mirusiais, o ne su gyvaisiais.

Prieš keletą metų vietos savivaldybė atliko gyventojų apklausą, kaip šie mato miesto ateitį.

Nes pasirodo, gandai apie religijos mirtį buvo perdėti. Ji tebegyvuoja. Ir nebūtinai ten, kur norėtųsi, ir nebūtinai tik priimtinais pavidalais.