Kęstas Kirtiklis

Na kodėl, pasakykite man, kodėl tie istoriniai paminklai turi būti tokie nežmoniški, griozdiški, slegiantys. Ar todėl, kad jie paminklai?

Jei šią vasarą jūsų atostogų maršrutai vedė pro Klaipėdą, galbūt atkreipėte dėmesį ne tik į „įdegusį“ Dramos teatro pastatą, bet ir į tai, kiek daug dalykų čia flirtuoja su istorija, na, bent jau su istoriniu pavadinimu.

Vienas iš didžiausių lietuvių kompleksų, kaip žinome, yra estų kompleksas, ne juokais įsimetęs bene šiandienės Lietuvos Respublikos pradžioje. Knygoje „Kokia demokratija, koks kapitalizmas?“ Norkus siūlo į jį žvelgti platesnėje regiono perspektyvoje, ir gal net transformuoti į slovėnų kompleksą.

Parulskio veikėjas, dvejetukininkas, bet šiaip geras vaikas, žinoma, kovoja prieš Raudonąją Armiją. Ir, toliau lyginant su Gaidaru, daro tai ne didvyriškais, bet gerokai įtikinamesniais, ar, tiksliau, kasdieniškesniais, metodais...

10 litų skaityti verta ne todėl, kad čia kitaip kalbama apie dalykus, kurie yra neblogai žinomi, bet dėl to, jog čia pasakojama istorija, kuri tik atrodė žinoma, bet iš tikrųjų yra visai kitokia.

Pradėkime nuo to, kad literatūros pamokos yra tik viena iš platesnio humanitarinio lavinimo dalių. Bet ką lavina, ką ugdo mokyklinis humanitarinis ugdymas? Kaip tai ką, – nustebsite, – taigi žmogų!

Ar žinote, kad Seimas 2014-uosius yra paskelbęs Kristijono Donelaičio, Teatrų, Vaikų sveikatos ir Oršos mūšio metais?

Kokia asociacija jums kyla išgirdus žodžių junginį „pasakyti kalbą“? Tostai? Laidotuvės? Jubiliejai? Ceremonijos?