Universitetų jungimasis ir kitokios aukštojo mokslo transformacijos šalyje, kurioje kiekvienais metai tūkstančiai jaunuolių patiria pačią tikriausią psichologinę prievartą minti jų slenksčius yra nekasdienis įvykis.
Tačiau laikai keičiasi. Vizijų konkurso jau keletą metų nebėra, linksmųjų vizionierių irgi tenka su žiburiu ieškoti. Bet vizijų yra, tiesa, dabar jos orientuotos nebe į ateitį, bet į praeitį ir vadinasi, nebe Lietuvos vizijos, bet Lietuvos idėjos.
Viskas, ką veikiausiai prisiminsite, vyko ne kur kitur, o internete, toje, priminsiu, įsikūnijusioje hegeliškoje Dvasioje.
Į visus dalykus, kuriuos gyvi būdami laikome svarbiausiais savo bruožais, čia, kapinėse, gali žiūrėti kaip į niekučius, nublankstančius prieš amžinybę, arba kaip į istorijas, kurios galėtų būti papasakotos ir kurios būtų tikrai pamokomos!
Giminaitė pasakoja, jog jos dukra, kuriai šie Seimo rinkimai buvo bene pirmieji, su draugais svarsto, kad ateinantiems keturiems metams reikia iš Lietuvos kur nors evakuotis. Nes šalyje bus tikrai blogai
O man nuolat kirbėjo jausmas, kad šitas ginčas yra ne tik tarp religijų, ideologijų ir meno laisvės šalininkų bei priešininkų, bet kad tai ginčas taip pat ir tarp skirtingų komunikacijos sampratų.
Taigi, kodėl žmonės kandidatuoja į Seimą? Nes jie jaučiasi išmanantys bendrapiliečių problemas ir galintys jiems padėti? Nes jie nepatenkinti dabartiniais politikais ir manosi galintys padaryti geriau? Nes jiems skaudu dėl Lietuvos?
Tad man panašu, kad kilni kova už sielų grožį vyksta tik popieriuje. O už ką vyksta kova tikrovėje? Nepretenduoju pateikti tikro ir teisingo atsakymo, bet kas dabar galėtų paneigti...
Pasidalink su kitais naudodamasis patogiais mygtukais straipsnio pradžioje. Ir nepamiršk paremti!