Kun. Algirdas Toliatas

Ne vien mes ieškome kelio. Kai kada Dievas taip pat kaip piligrimas bando atrasti kelią ir prisibelsti į mūsų širdis.

Dievui visi esame Jo vaikai, Jis mus įžvelgia ir per mūsų ydų šarvą. Galime patys išsilaisvinti iš šių šarvų ir tapti duona kitam – tai irgi eucharistija. 

Mes pašaukti per gyvenimą eiti Dievo link. Neturime ieškoti Jo vien danguje, nes Jis nusileido iš dangaus. Tapo mums artimas atsiuntęs savo Sūnų žmogui bendrakeleiviu. 

Kristus net ant kryžiaus netampa abejingas, pasaulio neprakeikia, nors, mūsų akimis, ir turi teisę. 

Labiausiai apsigauname ėmę galvoti, kad Dievo karalystė kažkur toli.

 Iš tiesų pagrindinė misija žemėje – ne tiek suleisti šaknis, kiek išskleisti sparnus.

Dievas ištiesia ranką, kad ir į ką atsimuštume, kad ir kokiame gyvenimo ežere kapanotumės. Svarbiausia, kad būtume budrūs ir jos nusitvertume.

Net jei kuri akimirka nėra tokia sėkminga, kaip norėtume, jeigu ji pilna amžinybės ir Dievo, ji vertingesnė už suplanuotą, bet tuščią.