


Sekmadienio meditacija. Laikas, skirtas mums apvalyti
Šiandien Kristus mums nori parodyti, kokiame ypatingame ryšyje esame su Juo.
Mano širdis linksta prie Augustino, protas prie Tomo, rankos ir kojos mokosi iš Jono Bosko. Siela veržiasi prie Kristaus. Tabernakulyje esančio. Bet dažnai sutinkamo Grožyje ir Tiesoje. Domiuosi filosofija, dvasingumo teologija, socialiniu Bažnyčios mokymu, mokslo ir tikėjimo tema, patristika.
Šiandien Kristus mums nori parodyti, kokiame ypatingame ryšyje esame su Juo.
Krikšto dieną buvo ir mūsų laidotuvės.
Tai vienintelė diena metuose, kai prieš kryžių klaupiame lyg prieš Švč. Sakramentą, kai kryžių adoruojame lyg monstranciją.
Kai šv. Mišiose girdime žodžius: „Tą naktį, kurią turėjo būti išduotas“, mes prisimename Didžiojo ketvirtadienio įvykius.
Nuodėmė laipsniškai lyg nuodai užvaldo sielą, žvilgsnį, žodžius, veiksmus. Kaip ir šventumas.
Kas galėtų išduoti Jėzų, kai tiek laiko buvo kartu su Juo, regėjo stebuklus, net išvydo Jo dievystę? Kas drįstų?! „Kas jis, Viešpatie?“
Ačiū tau, Marija iš Betanijos, už tavo didžiadvasiškumą! Už tavo pavyzdį, nes tau, kadaise buvusiai nusidėjėle, dabar yra daug atleista.
Sekime Jėzų nepaisant palmių ar akmenų, nepaisant liaupsių ar prieštaravimų.