Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje pastebimas dar pernelyg stiprus atskyrimas: vienoje pusėje – mes, vargšai, molinukai, patiriantys labai sunkių gyvenimo situacijų, kitoje – jie, tie, ypatingi šventieji, kurių gyvenimuose Dievas veikė.
Mąstydamas, kalbėdamas, rašydamas apie prieš mus gyvenusius žmones visuomet susiduriu su tuo pačiu gundymu – galvoti, kad anuomet viskas buvo kitaip.
Šiandien Jėzus atima iš mūsų tokį mielą pasiteisinimą: „Visi taip daro“ arba „aplinka kalta“. Jis nedviprasmiškai sako: niekas, net tie dalykai, kuriuos labai norėtume turėti kaip galiojančius pasiteisinimus, negali manęs sutepti, tik aš pats.
Turbūt labiausiai šiandien mus vienijanti iliuzija – kad laimingi būsime, kai pakankamai turėsime, kai galėsime užtikrintai tarti: visko užtenka, dabar gali mano siela linksmintis, pokyliauti – žodžiu, pagyventi, nes pakankamai uždirbta ir sukaupta
Pirminė atsakingo gyvenimo sąlyga – pripažinimas, jog mano gyvenimas nėra vien mano – kad Jis man dovanotas, patikėtas.
Iš kur kyla mano liguistas pomėgis/poreikis viską komplikuoti? Gal ir per paprasta, bet atsakymas man aiškus – nuodėmė. Visų pirma – netikėjimo.
Skubėdami gyventi neretai vengiame tėvų: ką naujo pasakys? Vėl mokys? Nesupras?
Labiausiai džiaugiuosi su kenčiančiu žmogumi susitikimais, kuriuose žvelgėme ne tik vienas į kitą, bet ir į Jėzų, mokėmės iš Jo romumo ir nuolankumo. Jėzus pabrėžė, kad daro tai, kam siųstas, kalba tai – ką girdėjęs.