Lilija Grigaitytė

„Gyvenu Mažojoje Lietuvoje, kur kvepia vandeniu ir meldais. Kiekvieną dieną suprantu, kad, norint dar pagauti „anais šišioniškais laikais“ prisisotinusios atminties, reikia paskubėti, nes jos vis mažiau ir mažiau belieka. Reikia eiti, skubėti ir, deja, neretai suvokti, kad pavėlavau… nes žmogus, kuris žadėjo nešiotis nuotrauką savo švarko vidinėje kišenėje, kad parodytų ją man, išėjo Anapilin. Mano klaida, mano aplaidumas. Todėl einu, klausiu ir klausausi, ieškau ir užsirašinėju, stebiu ir dalinuosi. Ir tai yra didelis džiaugsmas, nes sutinku tuos, kuriems Mažoji Lietuva yra sava ir nepakartojama.“