Naujausiame savo kūrinyje „Medžių paslaptis“ (2013) režisieriaus L. Jacqueto žvilgsnis krypsta į sparčiai nykstančius tropikų miškus. Filme teigiama, kad būti medžiu – tai „gyventi nejudant“...
Kūryba man yra būdas analizuoti ir suvokti save. Kaip žmogų, moterį, menininkę. Taip pat įvardyti savo santykį su kitu, aplinka, apčiuopti minčių, idėjų kismą. Nemoku nuo to atsiriboti, nuasmeninti darbo – tai mano kalba, ja jaučiuosi pasakanti tikriausius dalykus.
Manau, kad „Didis grožis“ mėgina įvardyti dabartį. Toks buvo mano tikslas – siekiau jo iš naujo išrasdamas realybę ir versdamas ją fikcija. Žinoma, fantazuodamas ir išradinėdamas tam tikra prasme dažnai apčiuopi tiesą...
Šiųmečio Venecijos kino festivalio „Auksinis liūtas“ karčiais krestelėjo į dokumentinio kino kūrėjo Gianfranco Rossi pusę. Nugalėtojas nustebino ir privertė kino kritikus užimti skirtingas pozicijas.
Tik pradėjusi keliauti suvokiau, kad apibrėžimas „Armėnų tautos genocidas“ nėra tikslus. Per šią katastrofą nukentėjo ne tik armėnai, bet ir asirai, chaldėjai. Kadangi 2015 m. bus minimos 100-osios genocido metinės, metas daug ką patikslinti.
Šiandien kino kūrėjus ypatingai domina mūsų visuomenės krizė ir vertybių sistemos žlugimas. Pirmiausia tai pasireiškia šeimoje. Daugelyje filmų kalbama apie likimo valiai paliktus vaikus ir paauglius. Kai nėra tėvų arba jie nerodo pavyzdžio, vaikai dažnai tampa prievartos aukomis...
Labai norėčiau išbandyti tapybą. Manau, joje taip pat išlaikyčiau liniją, tačiau viena yra galvoti ir norėti, visai kas kita gimsta dirbant – kurdama savęs nevaržau, esu atvira pokyčiams.
Į savo filmus bandau įtraukti tabuizuotus klausimus – senatvę arba vargingiausių visuomenės sluoksnių gyvenimą. Man svarbu žengti ten, kur paprastai vengiama eiti.
Pasidalink su kitais naudodamasis patogiais mygtukais straipsnio pradžioje. Ir nepamiršk paremti!