Liudvikas Jakimavičius

Rugsėjo pirmąją, matydamas sugrįžusius į gatvę mokinius, pats sau susimąstau apie mokyklą.

Dievoieška, linksniuojamas Dievas, inkrustuoti į tekstą bibliniai siužetai, Šventraščio citatos ir kita verbalinė religinė atributika dar nėra pakankama prielaida eilėraštį priskirti religinių tekstų masyvui. 

Vėžininko diena ir naktis teka visai pagal kitus dėsnius nei sveiko ar apsirgusio žmogaus. Savaičių savaitėmis gali nenutikti jokių fizinių įvykių, bet jo laikas bus kur kas tankesnis ir tirštesnis už pilną nuotykių ir įvykių sveiko žmogaus laiką.

Anksčiau nesupratau, kodėl mane taip traukia kelionės į užsienį ir nenumaldomas noras pabėgti kuo toliau nuo namų.

Naujoji būties filosofija tau padedanti būti Facebooke nuolat matomam, nenubildėti nežinion, nelyg kokiam nakties traukiniui į tamsą. Sociologai sako, kad tai liga, užkrečianti apgaulė, bet jei kažkam ji išsprendžia buvimo lygtį be skausmo ir raminamųjų saujos, gal nėra reikalo tokios ligos gydyti.

Pliažinis sezonas - toks jau laikas, kai rimtesnės mintys rečiau mūsų galvas aplanko. Bet neskubėkim jo vienu brūkšniu nuvertinti. Tas laiko tarpsnis kaip joks kitas yra tikęs per metus priplėkusią mąstyklėlę pravėdinti, plačiau atverti šėputės dureles ir leisti vėjams pasiautėti. 

Popiežius Pranciškus prieš keletą dienų paskelbtoje enciklikoje „Laudato si“ - „Kokį pasaulį norime perduoti ateisiantiems po mūsų, augantiems vaikams?“ būtent ir kalba apie „kitokio gyvenimo stilių“ – dialogišką, gyvą ir jautrų aplinkai.

Garliavos tragedijos istoriją pamėginau išskaidyti į siužetinius segmentus, kurių kiekvieną aiškinsimės ir diskutuosim atskirai. Tad prašau diskutantų susitelkti ties pasiūlyta tema ir neskubėti užbėgti už akių. Vietos ir laiko turime.