Mano draugai ir pažįstami dažnai man priekaištauja, kad savo publicistiniuose tekstuose ir apskritai gyvenime esu sunkiai pakeliamas priekabus niurgzlys, pesimistas, tikrovėje matantis vien negatyviąją jos pusę.
Tame naujame oro uostų įvesdinimo rituale tikrai yra kažkas labai simboliška. Keliauninkui batai ir diržas nėra tik šiaip rūbai. Tai svarbiausi kelionės atributai, kaip luošiui lazda.
Niūrūs šiandienos globaliniai kontekstai ir išgyvenimo modeliai, pasitikint vien ginklo galia ar geru dėde Semu iš Prerijų.
Vos ne kasmet koks nors vienas už kitą skambesnis jubiliejus. Buvo Žalgiris, Sąjūdis, šiemet ir atkurtos Nepriklausomybės ketvirtis amžiaus – duos Dievas išgyventi – gal sulauksime ir pirmosios Nepriklausomybės šimtmečio.
Taigi šią Sausio 13-ąją mes turėtume ne džiūgauti, jog apsigynėme nuo imperijos, o atsiprašyti žuvusiųjų.
Nuo vaikystės prisimenu labai gražų pavasario vaizdinį. Visos kooperatinio buto palangės apkrautos loviais su žeme, kuriuose motina augindavo salotų, krapų, pomidorų sodinukus.
Ir man kyla mintis, kad, ištikus didelėms katastrofoms ar žmogui atsidūrus ribinėje situacijoje, jo elgseną ima diktuoti nebe jo asmeninis apsisprendimas, o iš amžių patirties ataidinti kultūra ir tradicija.
Praėjusią savaitę, mano supratimu, Lietuva pražiopsojo vieną reikšmingą įvykį – tai Michailo Gorbačiovo 80-ies metų jubiliejų.