Nors ir kokia nuožmi būtų mūsų Prezidentė, koks teisingas, drąsus ir nepaperkamas naujasis Generalinis prokuroras, jie be mūsų valios, pastangų ir veiksmo to padaryti nevalios.
Stebint mūsų gyvenimo realybę ir nesėkmes, galvoje kyla aibė klausimų. Bene pagrindinis: kodėl mums taip nesiseka?
Politologas Kęstutis Girnius aną savaitę valstybėje ir Seime susiklosčiusią politinę realybę įvardijo šachmatų žaidimo terminu – patas.
Lygiai prieš pusę metų Bernardinams lt. rašiau komentarą „Klaidinantys scenarijai“, kuriame scenaristo rakursu pamėginau pažvelgti į viešojoje erdvėje pasirodančią klaidinančią informaciją apie pedofilijos ir Kauno žudynių bylą. Jau tuomet manęs neapleido nuojauta, kad Drąsiaus Kedžio arba nebėra gyvo, arba gyvo jo nesuras.
Nebebus taip kaip buvę jau vien dėl tos priežasties, kad lenko mentalitetas skiriasi nuo statistinio europiečio ar lietuvio mentaliteto. Lenkai gyvena savo istorijoje, lietuviai – labiau dabartyje. Lietuvio namai yra kalba, o lenko – istorija.
Gražia tradicija tampa kiekvieną pirmąjį balandžio ketvirtadienį sukviesti į „Valakampių pasitarimą“ Lietuvos Poilsio Partijos aktyvą ir šiaip neabejingus partijos filosofijai bei siekiams narius.
Keletą pastarųjų savaičių mūsų politikai, politologai ir viešojo gyvenimo komentatoriai, regis, labai susidomėjo aritmetikos mokslu, ypač dviem veiksmais: atimtimi ir sudėtimi.
Na, o jau kad stuktelėjo tokios šventės, tai galima būtų tikėtis ir dovanų. Man regis geriausios dovanos Lietuvai būtų, kad ARO vyrukai pagaliau aplankytų FNTT vyrukus ir sužvangintų pagaliau antrankiais.