Mantas Tamošaitis

Knyga nėra patogi kaip eilėraščių rinktinė, bet kaip poezijos knyga – pavykusi.

Iškart po karo kėlimasis į Vilnių daugeliu atvejų buvo grįstas didelio, anonimiško, sug­riauto Vilniaus ir jo sugriuvusių socialinių struktūrų teikiamomis galimybėmis pranykti, pasislėpti.

Apie M. Ivaškevičiaus „Žalius“ buvo daug kalbėta jau tada, kai romanas pasirodė.

Pokalbis su istorike Aelita Ambrulevičiūtė apie Vilniaus miesto modernėjimo procesus XIX a. pab. ir XX a. pr.

K. Sabaliauskaitės ciklas, žvelgiant iš kultūros istorijos perspektyvos, yra „Būtovės slėpinių“ ir „Baroko kelio Lietuvoje“ vaisius. Žinoma, be rašytojos talento jis niekaip nebūtų subrendęs.

Seime vykusioje konferencijoje „Ar humanitariniai mokslai Lietuvoje turi ateitį?“ skaitytas pranešimas apie humanitarinių dalykų mokymą mokyklose. 

Mantas Tamošaitis rašo apie Linos Buividavičiūtės eilėraščių knygą „Helsinkio sindromas“.

Šios recenzijos autorių, irgi filologijos studentą, ištiko pagunda pažvelgti į knygą laureatę – Dalios Staponkutės esė rinkinį Iš dviejų renkuosi trečią – iš tokios paprastos studentiškos perspektyvos.