Metropolitas Antonijus iš Surožo

Mūsų vakarietiškame pasaulyje žmogus tiki bet kuo, bet tik ne tuo, ką skelbia tradicinis jo šalies tikėjimas.

Esame įsitikinę, kad žinome, kas yra meilė, ką reiškia mylėti. Iš tiesų mes dažnai tesugebame smaližiauti santykiais. Meilė – tai gerokai daugiau. Ji gerokai reiklesnė ir neretai tragiška.

Kaip baisu pagalvoti, kad kai stosiu prieš Dievą, aplink mane bus žmonės, kuriuos pažinojau visą gyvenimą.

Ką daryti tada, kai širdyje šalta ir tuščia, kai atrodo, kad iš maldos teliko apsimetinėjimas ir įsišaknijęs įprotis? Gal geriau liautis melstis ir palaukti, kol jausmai vėl įsiliepsnos? 

Tam tikra prasme būti krikščionimi labai paprasta. Krikščionis – tai Kristaus draugas ir mokinys; abi šios sąvokos reiškia beveik tą patį, nors jos šiek tiek ir skiriasi.

Evangelijose skaitome apie žmones, kuriuos Jėzus išgydė.

Pirmiausia, ko mes turime išmokti, tai priimti visą gyvenimą.

Krikščionis yra žmogus, kuris visada yra kelyje, juda. Norėdami, kad tiesa apie Dievą, apie mus pačius bręstų mumyse, įaugtų į mus, turime daug kovoti: turime savyje įveikti daug pagundų ir pražūtingų polinkių