Esame įsitikinę, kad žinome, kas yra meilė, ką reiškia mylėti. Iš tiesų mes dažnai tesugebame smaližiauti santykiais. Meilė – tai gerokai daugiau. Ji gerokai reiklesnė ir neretai tragiška.
Kaip baisu pagalvoti, kad kai stosiu prieš Dievą, aplink mane bus žmonės, kuriuos pažinojau visą gyvenimą.
Ką daryti tada, kai širdyje šalta ir tuščia, kai atrodo, kad iš maldos teliko apsimetinėjimas ir įsišaknijęs įprotis? Gal geriau liautis melstis ir palaukti, kol jausmai vėl įsiliepsnos?
Tam tikra prasme būti krikščionimi labai paprasta. Krikščionis – tai Kristaus draugas ir mokinys; abi šios sąvokos reiškia beveik tą patį, nors jos šiek tiek ir skiriasi.
Evangelijose skaitome apie žmones, kuriuos Jėzus išgydė. Tai aprašyta labai paprastai ir susidaro lengvumo įspūdis: štai bėda ir Dievas į ją atsiliepia. Tada kyla klausimas – tai kodėl taip neatsitinka kiekvienam iš mūsų?
Jis atsakė: „Ne. Tai nebuvo taip svarbu. Aš bijojau, kad tu neprarastum garbės.“ Ir pridūrė: „Atsimink: tai vienintelis dalykas, kuris turi prasmę, dėl ko gyveni ir dėl ko esi pasirengęs numirti.“
Krikščionis yra žmogus, kuris visada yra kelyje, juda. Norėdami, kad tiesa apie Dievą, apie mus pačius bręstų mumyse, įaugtų į mus, turime daug kovoti: turime savyje įveikti daug pagundų ir pražūtingų polinkių
Pasakojime, kaip Dievas sukūrė dangų ir žemę, glūdi žinia, kad viskas sukurta iš nebūties svariu ir stebuklus darančiu Dievo žodžiu.